Genovaitė ŠNUROVA
Naktis reanimacijos palatoje buvo keistai rami. O gal tik man taip pasirodė, gal visos naktys ir dienos čia būna būtent tokios. Kažkur palatos kamputyje tyliai aimanavo vyras, kitame – duslaus balso savininkas tai Dievo šaukėsi, tai seselių, o šalia manęs (tiesiog už plonos širmos) gulėjo moteris. Girdėjau tik netolygų jos alsavimą. Žinoma, jei ne seselės, vis ateinančios ligonei atlikti kažkokių procedūrų ir pašaukiančios ją vardu, jei ne kartkartėmis pasigirstantis dejavimas, šalia manęs gulinčios žmogystos lytį būtų buvę sunku nustatyti.
Toji moteris nekalbėjo, ko gero, net negirdėjo, kas jai sakoma, nereagavo į medikių prašymus ištiesti ranką, atsimerkti ar duoti kokį nors kitą ženklą, įrodantį, kad supranta jai sakomus žodžius. Nieko. Jokios reakcijos. Tiesiog guli ir tiek…
Išaušus dienai situacija beveik nepasikeitė: dejuojantys dejavo, tylintys tylėjo, o seselės bėgiojo nuo vieno prie kito su lašinėmis ir švirkštais rankose. Tiesa, kai apie vidurdienį atvežė naują ligonį (nemačiau jo, nes seselė neleido galvos pakelti, sakė – skaudės), ramybė baigėsi.
Tęsinį skaitykite 2022 06 18 „Utenyje“
