Atvirumo valandėlė

Vaikų egoizmo kaimynai nepateisino

Genovaitė ŠNUROVA. Su Jonu esame kaimynai, kaip aš juokauju, nuo neatmenamų laikų. Aš esu keletu metų jaunesnė už jį. Puikiai prisimenu jo vestuves su nuo mokyklos laikų mylėta Terese. Žinoma, į jas pakviesti buvo tik mano tėvai, tokio amžiaus panelių, kokia tuomet buvau aš, dar niekas į rimtas šventes nekviesdavo.
Žinau, kad vestuvės buvo labai linksmos, svečiai labai dainingi, o muzika ir mūsų kieme girdėjosi. Aš net brolį šokti kviečiau, nes mūsų kiemas tam tinkamas: lygus lygutėlis. Bet brolis išvadino mane, švelniai tariant, nelabai protinga ir šokti atsisakė. Prisimenu ir tai, kad aš tada labai ant jo supykau ir net galvojau naktį neiti miegoti, o sėdėti kieme po obelimi ir klausytis muzikos, bet kai tokį ultimatumą pareiškiau broliui, jis mane dar negražesniais žodžiais išvadino. Tai tiek prisiminimų iš paauglystės metų…
Baigusi studijas aš nebegyvenau savame kaime. Vėliau sukūriau šeimą ir įsikūrėme vyro tėviškėje Žemaitijoje. Žinoma, dažną savaitgalį atvažiuodavome aplankyti mano tėvų, visų vasarų atostogas leisdavome būtent čia, nes šalia mano kaimo yra net du ežerai, miškas, daug labai gražių vietų. (Tęsinys 2021 10 02 laikraštyje)