Genovaitė ŠNUROVA
Dar ir šiandien, praeidama pro mažą namelį miestelio pakraštyje, negaliu nesijaudinti. Vieną rudenį nutikusi istorija, susijusi su šio namelio gyventoja ir jai brangiais žmonėmis, iki šiol neišdyla iš atminties. Nors praėjo jau daugiau nei dešimt metų, atmintis išsaugojo netgi smulkmenas. Žinoma, džiaugsmo nekeliančias. Greičiau atvirkščiai – netgi savotiškai mistiškas. Tyčia tokio dalyko nesugalvosi, tam niekaip iš anksto nepasiruoši…
Buvo rugsėjo pabaiga. Tai laikas, kai negali atsigėrėti gamtos vaizdais, paskutiniais pievų žiedais, klausytis po kojomis čežančių lapų silpstančių atodūsių, pasidžiaugti malonia artėjančio vakaro vėsa. Ech… Ir nežinai, ko paprašyti, kad visa tai kuo ilgiau nesibaigtų…
Vakaro idilę nutraukė šaižus telefono skambutis. Toks, jog net krūptelėjau. Tą pačią akimirką pagalvojau, kad gero čia nelauk…
Taip ir buvo. Paskambino pažįstama moteris ir pasakė, kad skubėčiau į giminaitės namus, nes užėjusi pas ją į svečius rado susirgusią, iškvietė greitąją. Nuskubėjau. Taip, viena gyvenanti giminaitė gulėjo lovoje (neįprasta buvo ją matyti susirgusią), tyliai kentė skausmus ir dar prašė netrukdyti medikų, nes esą ji galinti pakentėti ir jų palaukti iki ryto: nepatogu trukdyti žmones vėlų vakarą…
Tęsinį skaitykite 2022 02 05 „Utenyje“
