Genovaitė Šnurova
Rabočiai – mano gimtasis kaimas, kuriame yra dvylika sodybų: šešios vienoje kelio pusėje, kitos šešios – kitoje. Iš jo išvykau į didmiestį tada, kai man tebuvo penkiolika metų. Kartą per mėnesį sugrįždavau aplankyti tėvų. Vėliau, kai jau savo šeimą turėjau, tie apsilankymai tapo gerokai retesni. Kai netekau tėvų, namą pardaviau. Praėjusią vasarą po beveik penkiasdešimties metų atsirado galimybė jį atpirkti iš buvusių gyventojų artimųjų. Netrukus pardaviau butą mieste ir tarsi ant sparnų parlėkiau į gimtinę. O čia, pasirodo, jau viskas kitaip…
… Kai po tėvų mirties pardaviau namą, kaime daugiau nebesilankiau. Buvo metų, kai jo net neprisimindavau, nes augo dvi dukros, reikėjo slaugyti sunkios ligos pakirstą vyrą, todėl dažniau pasvajodavau apie tai, kad nors vieną naktį galėčiau išsimiegoti, kad nors viena diena praeitų be problemų, rūpesčių, įvairiausių negalavimų. Mano svajonės retai išsipildydavo…
Tęsinį skaitykite 2022 12 22 „Utenyje“
