Vytautas Kazela
Prisipažinsiu, mėgstu lankytis mugėse. Ne dėl to, kad kažko reikėtų arba kažko labai ieškočiau pirkti. Kaip ir visur, taip ir čia svarbiausia yra žmonės. Jų veidai, jų šypsena, jų nuoširdumas. Esu įsimylėjęs Utenos tautodailininkes. Dauguma mano metų arba šiek tiek jaunesnės ar kiek vyresnės. Visas jas vadinu „klasiokėmis“, ir jos tai žino. Visada susitinkam kaip giminės, pasišnekam. Va tik odininkė Liuba Volkova manęs anksčiau nepažinojo. Šalia stovinti lėlininkė, girdžiu, jai sako: nepažįsti? Čiagi iš „Utenio“ laikraščio! Susipažinome. Pasikalbėjome. Liuba pasakojo, kad jau daug metų su oda žaidžianti. Jos odinės dėžutės tikri meno šedevrai. Smagu tokią kam nors padovanoti arba sau namuose turėti, kad galėtum į ją susidėti papuošalus ir kitus smulkius daiktus. Štai kampe ir tautodailininkas, visų galų meistras, sėdi ir šypsosi. Gal ne tiek svarbu, kiek parduosi ir už kiek, gal svarbiau su žmonėmis pabūti – į kitus pasižiūrėti ir save parodyti. Pabendrauti.
Negaliu nesustoti ir prie Utenos socialinės globos namų stendo. Kiek čia visko pridaryta! Sako, didelis būrys gyventojų užimtumo užsiėmimus lanko. O man labiausiai patinka popieriaus ir medžio darbai. Medinukuose juntama labai didelė meistro Eglūno Židonio įtaka. Bet vis tiek nepaliauju stebėtis globos namų gyventojų kantrybe ir kruopštumu, be abejo, ir meniškumu.
Tęsinį skaitykite 2022 12 22 „Utenyje“
