(Tęsinys) Laikyk save nevertu jokių dovanų, nes taip iš tikrųjų ir yra. Ne dėl dovanų tu melstis pradėjai, o dėl pačios maldos ir atsidavimo Dievo valiai. Dovanas Dievas duoda ne išpuikėliams, norintiems regėjimų ir apreiškimų, bet tiems, kurie save laiko nevertais dovanų. Nes tokie įžvelgia savo nuodėmingumą, o nuodėmingumo įžvelgimas ir yra matas, kuriuo yra matuojamas širdies apsivalymas nuo nuodėmės. Šis suvokimas, protingai, nuolankiai meldžiantis, ir yra visų vertingiausias. ,,Viešpatie, suteik man malonę matyti savo nuodėmes ir neteisti savo brolio“, – taip šventasis Efremas Sirinas meldėsi, o ne prašė dovanų. Ir dar: ,,Matantysis savo nuodėmes yra aukščiau už matantįjį Angelą“ – pirmajam atsiveria dvasios akis, o antrasis regi tik jausmais. Kaip buvo minėta, kalbėti maldą į Jėzų reikia visur ir visada. Kai esi vienas, patogu melstis pašnibždomis, o kai esi prie žmonių – tyliai. Tyliai melstis yra naudingiau ir tau pačiam. Mokėjimas tyliai melstis tau padės ir tarp žmonių savo viduje slaptai vykdyti savąjį išganymą.
Net ir bažnyčioje viso aukojimo metu galima melstis malda į Jėzų. Liturgijos metu, ypač per Pakylėjimą, kada visi besimeldžiantieji prašo kiekvienas pagal savo poreikius, tu daryk taip: kaip moki, Dievo prašyk, kad atleistų tavo nuodėmes. Jeigu malda į Jėzų tavyje prigijo ir tu jau lengvai ja meldiesi, tai ir šią šventą minutę ja melskis. Ji savyje saugo atgailaujantį kreipimąsi į Dievą, prašant atleisti nuodėmes, o tai ir yra visų mūsų maldų ir pasiryžimų esmė. Jeigu bažnyčioje per pamaldas sugebėsi išbūti dėmesingas ir tavo protas nebus išgrobstytas minčių, tai melskis, kaip panorėsi. Tačiau niekam nepatariu nepaisyti visagalės maldos į Jėzų, nes per šią maldą yra įgyjamos visos dorybės.
Venk visų pasaulietinių pasilinksminimų, savo kambarį – celę įsirenk taip, kad ji būtų svetima linksmybėms. Kai iškils poreikis bendrauti su žmonėmis, mąstyk apie mirtį, apie pragarą, apie neatgailaujančius nusidėjėlius. Kai užvaldys stiprus liūdesys, tai mąstant apie pragarą, kurio išvengti įmanoma tik kantriai pakeliant liūdesį žemėje, kartu galima mąstyti ir apie rojų, apie palaimą ir Dievo artumą, kurie yra gaunami vykdant šventąją Dievo valią ir kantriai pakeliant visa, kas yra sutinkama pasirinkus tobulos maldos į Jėzų kelią. „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 22). Kantriai žemėje pakeliamas iš vidaus ir dėl išorinių dalykų kylantis liūdesys mums leis išvengti pragaro kančių amžinybėje, nes tik per tai mums apsireikš Jėzus Kristus, mums suteiksiantis amžinąjį gyvenimą, t. y. gyvenimą Dieve be pabaigos.
Gelbėtis – vadinasi, kentėti daugelį vargų. Be kančios nėra išsigelbėjimo, žmogui, kaip Kristaus sekėjui, žemėje laimės nėra. „Pasaulyje jūsų priespauda laukia“ (Jn 16, 33). Sekantieji Kristumi visą gyvenimą žemėje praleidžia kentėjimuose, liūdesys yra jų palydovas ir tironas bei tikrosios išminties mokytojas. Kristaus kryžiaus kelias yra akmeningas ir erškėčiuotas, bet juo einantis žmogus apdovanojamas tikruoju žinojimu, reiškinių ir daiktų esmės pažinimu, nors tas žmogus ir būtų visiškai paprastas ir neišmanytų pasaulietinių mokslų.
Visus darbus reikia dirbti sąžiningai, nepataikaujant žmonėms ir neveidmainiaujant, kad sąžinė nepriekaištautų ir būtų švari. Mokykis mylėti žmones, visuose matyk savo artimą, sergantį, paliegusį ir atleisk visas nuoskaudas ir įžeidimus, kuriuos jis tau sukėlė. Blogio linkinčius laikyk savo geradariais. Taip, visokeriopai save žeminant, galima įgyti meilę visiems ir neturėti priešų tarp žmonių. Šitaip elgiantis reikia nepaliaujamai melstis žodine malda į Jėzų, kol ji taps įprasta.
Ne visiems vienodai pavyksta susikaupus kalbėti maldą į Jėzų. Jauni, kurie stengiasi, daro didesnę pažangą, o vyresnieji maldoje auga lėčiau, nes vyresniųjų žmonių atmintis yra labiau užvaldyta jausmų nei jaunesniųjų. Visiškai nedaro pažangos tik tie, kurie nenori stengtis dėl savo išganymo. Melsdamasis žodine malda žmogus yra atakuojamas didžiulės daugybės minčių, kurios beveik visos su velnio pagalba gimsta širdyje. Protas, dėmesingai nukreiptas į maldą, aistringas mintis sudaužo į saldžiausiojo Viešpaties Jėzaus Kristaus akmenį.
Būna minčių, kurios nenutrūkstamai žmogų kankina vieną, dvi ar tris dienas. Tokias mintis būtina išpažinti savo dvasios tėvui, o jeigu jo nėra, – Dievui, prašant Jo atkeršyti priešininkui – velniui. Tai, ką pasakys dvasios tėvas, vykdyk tiksliai, ir mintys, kurias išpažinai dvasios tėvui ar Dievui, dings. Svarbu, kad tik pats dvasios tėvas gyventų tiesoje ir būtų aukščiau mokinio gundymų, kad pats nebūtų įsuktas į panašių minčių verpetą. (Tęsinys kito šeštadienio numeryje)
