Genovaitė Šnurova
Kol buvau jauna ir sveika, negalvojau, kad kada nors bus taip, jog nė kojos iš namų iškelti negalėsiu, kad rudenį mane dukra išsiveš „tremtin“, t. y. į miesto daugiabučio penktąjį aukštą, o vasaros mėnesiais sugrąžins mane į kaimą, bet nepaliks vienos (dukros, žentai pasikeisdami „saugo“ mane), o anūkai šitą prievolę (prižiūrėti mane) vadins tremtimi. Taip juokais ir vadiname vieni kitus tremtiniais…
Dukros bute gyvendama aš į lauką ir kojos neiškeliu: gal ir nulipčiau iš penkto aukšto, bet užlipti tikrai nebeįstengčiau. Tai kas belieka? Sėdžiu dienų dienom prie lango ir žiūriu į gatvę. O kai pabosta, į laisvę paleidžiu mintis… Jos be kliūčių įveikia atstumus, nuneša mane ten, kur pati niekaip nenueičiau. Šiandien jos mane sugrąžino į vaikystę, priminė žmogų, apie kurį kažkodėl dažnai pagalvoju, – mūsų gatvės senelį…
Tęsinį skaitykite 2023 03 09 „Utenyje“