Mūsų gyvenimo spalvos

Karas kaip narkotikai

Vytautas Kazela

Kažkodėl niekas labai netikėjo, kad Lietuvoje turime gausią penktąją koloną. Kažkaip „šešėliai iš praeities“ yra pernelyg nuvertinti. O jie vis dažniau išlenda į šviesą. Kai pamačiau ant rusiško tanko likučių Katedros aikštėje dedamas gėles, pagalvojau: vilniečiai, ką jūs darote? Bet, kaip suprantu, ten ne tik vilniečiai. Viena matematikos mokytoja pridarė daug nemalonių rūpesčių Utenos Adolfo Šapokos gimnazijai. Nors pati moteris teigia, kad ji tik filmavusi tai, kas vyksta, bet ja patikėti sunku. Nepažįstu aš jos. O štai jos vyrą Joną „turėjau garbės“ pažinti. Ne dabar. Prieš ketvirtį amžiaus, kai jis dar dirbo „Sodros“ padalinio juristu. Porą kartų teko diskutuoti. Tada susidarė įspūdis, kad žmogus yra akcentuotų kairiųjų pažiūrų. Ne socialdemokratinių – komunistinių. Buvo dar vienas susitikimas Minčios girioje. Gilumoje, kur baravykai auga. Einu per savo vietas ir jaučiu, kad ne pirmas. Paskui girdžiu – kažkas traška. Išėjome vienas prieš kitą su peiliais. Viskas baigėsi laimingai. Dabar galvoju: gerai, kad apie politiką neužsiminiau. Paskui girdėjau – į Vilnių žmogus patraukė. Gal irgi grybauti?

Gal ir gerai, kad buvo atvežtas šis tankas. Jis labai nešališkai, geriau nei vykdomos apklausos parodo, kad yra proputiniškai nusiteikusi Lietuvos dalis ir ji kelia tam tikrą pavojų Lietuvos valstybingumui. Prasidėjus karui Ukrainoje, turėjo būti priimti įstatymai, leidžiantys atimti pilietybę ir deportuoti iš šalies Putiną remiančius veikėjus. Bet tai nebuvo padaryta, todėl galima kaltinti Seimą, kad jis nepakankamai daro siekdamas apsaugoti mūsų šalies valstybingumą.

Tęsinį skaitykite 2023 03 09 „Utenyje“