Genovaitė ŠNUROVA. Kaimynų dukrą Viliją pažįstu nuo jos gimimo dienos. Prisimenu, kaip tada sveikinome laimingą šeimą susilaukus pirmagimės, kaip rinkome mergaitei vardą, kaip prireikus jos mamai kažkur išeiti mergytę paglobodavome. O štai dabar ji jau studentė. Nori būti mokytoja, nors būtent tokią profesiją turinti Vilijos mama dukrą visaip bandė atkalbėti rinktis mokytojystę. Nepavyko…
Vilija ir pas mane dažnai užbėga. Juk įprato nuo vaikystės, tai ir nepamiršo iki šiol. Pasikalbame lyg dvi draugės, nors aš net už jos mamą keleriais metais vyresnė. Ji manimi pasitiki, todėl kartais ir savo išgyvenimų paslaptėles atskleidžia, nevengia papasakoti apie studijas, draugus, jaunimo pasilinksminimus.
Žinoma, jos gyvenimas manajam nebeprilygsta. Nėra ko norėti, juk viskas keičiasi. Jaunimas mėgdžioja naujas madas, gal netgi žavisi vakarietišku gyvenimo būdu. Aš jai nepriekaištauju. Tegul pati sprendžia, pati mokosi įvertinti aplinkybes, atskirti melą, pataikūniškumą ir veidmainystę. Seniai pasakyta, kad iš svetimų klaidų tikrai neišmoksi gyventi. Tik savosios įkrečia proto ir suvokimo, kad prieš ką nors darant reikia pagalvoti ir tik tada daryti, o ne atvirkščiai…
Bet aš dabar ne apie tai. Kadangi, kaip jau sakiau, Vilija man labai daug ką papasakoja (kartais net pagalvoju, ar ji viską tą patį iškloja ir savo mamai), žinau ir tai, kad ji be jokių skrupulų nueina į savo bendrakursių vaikinų, draugų namus puikiai žinodama, kad be jų namuose daugiau nieko nėra, ir nemano, kad blogai elgiasi. Jaunimas dabar tokių skrupulų kaip merginų išdidumas, orumas nebepaiso. Priežastis vėlgi ta pati – kiti laikai…
… Kai buvo „mano laikai“, viskas vyko šiek tiek kitaip. Tiesa, nežinau, kaip elgėsi kitos mano bendraamžės, bet aš pati sau buvau sugalvojusi taisyklę – nekelti kojos į svetimus namus, jeigu duris atidarytų vyras… Nesvarbu, ar tai būtų mano kurso draugas, ar jo brolis, tėvas. Tiesiog neiti, ir tiek. Niekas manęs šito nemokė, pati sugalvojau. Tiesiog man atrodė, kad taip elgtis merginai labai nepadoru ir nesaugu. Šitą mano nuostatą žinojo visi mane pažįstantys, bet, manau, niekam tai nebuvo svarbu. Baisaus čia daikto – neini, tai neik. Bet vieną kartą pravertos durys po daugelio metų mane išgelbėjo nuo antrosios santuokos…
Po nenusisekusių vedybų buvo praėję gal kokie penkeri metai, kai susipažinau su Virginijumi. Ilgokai šiai pažinčiai neteikiau jokios reikšmės, nes buvau beveik prisiekusi sau, jog daugiau tikrai nesusiesiu gyvenimo su jokiu vyriškiu, netgi į rimtesnes draugystes nesileisiu. Viena auginau sūnelį, buvęs vyras jau sukūrė kitą šeimą (būtent su ta moterimi, kuri buvo mūsų šeimos griūties kaltininkė), materialiai prie sūnaus išlaikymo neprisidėjo. Ta aplinkybė dar labiau stiprino pasiryžimą nebepasitikėti jokiu vyru.
Po kurio laiko atsitiko taip, kad Virginijus tapo mano tiesioginiu viršininku. Mano gyvenimo tas faktas nepakeitė. Jo, manau, irgi. Gal po beveik dvejų metų vyko mūsų organizacijos šventinis vakarėlis. Aš jame irgi buvau, šampano, vyno išgėriau, bet vis laukiau tinkamos progos nepastebimai dingti, nes sūnų buvau palikusi pas kaimynę, kuriai žadėjau grįžti iki vidurnakčio.
Kai visi jau buvo įsilinksminę ir į mane nekreipė jokio dėmesio, sprukau pro duris, bet vos tik iš rūbinės pasiėmiau paltą, iš patalpos, kurioje vyrai susirinkdavo parūkyti, išėjo du mano kolegos ir Virginijus. Visi prišoko prie manęs, klausinėjo, kas atsitiko, kad jau išsiruošiau namo. Nenorėjau su jais leisti į kalbas, todėl kažką sumurmėjau apie susirgusį sūnų. Tuomet Virginijus, tarstelėjęs, jog yra blaivus, pasisiūlė mane parvežti namo. Aš atsisakinėjau, bet jis buvo atkaklus: parveš, ir baigta. Nusileidau, visgi viršininkas…
Iki mano namų važiuoti reikėjo apie 40 minučių. Per tą laiką išsikalbėjome. Šiaip tai aš nelinkusi atvirauti, bet išgertas alkoholis šitą nuostatą gerokai sušvelnino. Pasisakiau, kad jau daug metų gyvenu viena, kad vaiko tėvas nepadeda, kad būtų labai blogai, jei kartais netekčiau darbo. Žodžiu, tarškėjau lyg pasamdyta… O jis tepasisakė tiek, kad irgi gyvena vienas, kad buvusi žmona jį iškeitė į jaunesnį ir turtingesnį…
Ta kelionė namo lyg ir neturėjo tęsinio: dirbau kaip dirbusi, viršininką matydavau tik tada, kai prireikdavo nueiti į jo kabinetą arba kai jis ateidavo. Žodžiu, jokios romantikos, tik dalykiniai pokalbiai.
Jei ne kolegė, aš dar ilgai gal būčiau nesupratusi, kad viršininkas „rėžia sparną“ aplink mane. Ji man „atvėrė akis“ konstatuodama faktus, kad jis į mano kabinetą įtartinai dažnai ateina, kad paveda man tokias užduotis, kurias jis pats turėtų atlikti…
Po kurio laiko įsitikinau: kolegė teisi. Tuomet ir aš pradėjau į jį žiūrėti „kitomis akimis“. Po truputį susidraugavome. Jis netgi į svečius kvietė, bet aš jam išaiškinau, jog niekada nėjau ir tikrai neisiu į svečius pas vieną gyvenantį vyriškį. Tokie mano žodžiai jį labai prajuokino, bet aš tvirtai laikiausi savo…
Gal beveik po metų „prisidraugavome“ tiek, kad jis pasiūlė už to tekėti. Nustebino tokia įvykių eiga, todėl kažką nerišlaus atsakiau, teigdama, kad reikia daug ką išsiaiškinti, rimtai apgalvoti. Gal po kokių trijų mėnesių Virginijus savo pasiūlymą pakartojo. Kadangi tuomet buvo prasidėję vasaros karščiai, juokais atsakiau, kad tokius reikalus spręsime tada, kai bus vėsiau…
Po tokio mano atsakymo lyg ir niekas nepasikeitė: susitikinėjome, kalbėjomės, juokavome. O kartą štai kas atsitiko…
Mirė kolegės motina. Po darbo mūsų vairuotojas ir mes, trys moterys, važiavome į šermenis. Kol išsiruošėme, kol nuvažiavome netrumpą atstumą, jau ir vakarėjo. Gal apie pusantros valandos pabuvusios su netektį išgyvenančia kolege, atsisveikinome, nes vairuotojas jau žvilgčiojo į laikrodį. Privažiavus visai prie miesto, sugedo mūsų automobilis. Vairuotojas, ilgokai pasikrapštęs, pasakė, jog sutaisyti nepavyks, nes nutrūko kažkokia žarnelė. O iki namų dar buvo apie 15 kilometrų. Būtinai reikėjo paskambinti kažkam, kad atvažiuotų mūsų partempti. O juk buvo tarybiniai laikai. Apie mobiliuosius telefonus niekas net girdėjęs nebuvo. Ką daryti? Nė vienas iš kelionės draugų neturėjo artimiausiame miesto mikrorajone gyvenančio jokio pažįstamo, kuris turėtų telefoną. O Virginijus, žinojau, gyvena netoliese, telefoną turi. Nori ar nenori, teko eiti pas jį…
Duris atidarė moteris šlapiais plaukais, ant nuogo kūno užsimetusi chalatėlį. Aš pirmiausia pagalvojau, kad ne į tą butą pataikiau, ir atsiprašiusi jau sukausi eiti, kai pamačiau, jog buto numeris tikrai tas. Paklausiau, ar čia gyvena Virginijus. Moteris patikino, kad taip, bet teks palaukti, nes jis šiuo metu yra vonioje. Pasakiau, kad man su juo susitikti nebūtina (o krūtinėje kunkuliavo jausmai), ir paprašiau leidimo pasinaudoti telefonu. Leido. Kai aš jau rinkau telefono numerį, toji moteris įėjo į vonią ir girdėjau, kaip ji kalbėjosi su Virginijumi. Kol man pakvietė mums galintį pagelbėti žmogų, mačiau kambaryje paklotą lovą, moteriškas šlepetes prie jos, ant kėdės atlošo užmestą suknelę. Buvo akivaizdu – Virginijus gyvena su moterimi, o tekėti už jo siūlo man…
Kai išsikviečiau pagalbą ir jau skubėjau išeiti iš Virginijaus buto, toji moteris išėjo iš vonios ir pasakė, jog Virginijus norėtų žinoti, kas čia pas jį atėjo. Pasisakiau vardą ir paprašiau perduoti linkėjimus…
Jaučiausi taip, jog net neprisimenu, kaip sugrįžau prie sugedusio automobilio. Prireikė labai daug valios pastangų nuslėpti nuo kolegų savo būseną. Atrodė, jog visas mano vidus – viena didelė atvira žaizda, ant kurios kažkas tik ką užpylė saują druskos…
Parsiradusi namo, verkiau visą naktį. Kaltinau save už tai, kad dar kartą patikėjau vyru, kad jau pasvajodavau apie laimingą šeimą, kad maniau, jog mane tikrai myli…
Virginijus paskambino kitą dieną, bandė atsiprašyti, kažką man paaiškinti, bet aš atsisakiau su juo kalbėtis. Darbe visokiais būdais stengiausi su juo nesimatyti, kabinete nepasilikti viena. Buvo ir dar vienas mylimojo bandymas pasikalbėti, bet aš irgi nesutikau. Nenorėjau jam leisti išsisukinėti, meluoti, kitaip sakant, šluostytis į mane kojas…
Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai aš pabeldžiau, kaip įsivaizdavau, į vienišo vyro namų duris…
O už jų – visai kitas pasaulis ir kita gyvenimo istorija…
