Partizanui Jonui Abukauskui 95-eri
Buvęs partizanas Jonas Abukauskas gyvena Remeikių kaime, Užpalių seniūnijoje, Utenos rajone. „Geležinis žmogus, – kalba jį pažįstantys. – tiek metų iškentėjo lageriuose, neprarado nei sveikatos, nei savo įsitikinimų.“ Ir pats Jonas tai patvirtindamas sako: „Ramios jaunystės kaip ir neturėjau. Mane, septyniolikmetį jaunuolį, 1944 m. spalio 26 d. nuteisė penkeriems metams už tai, pro mano gimtuosiuos Norvaišiuos praėjus frontui rinkau kareivių pamestus ginklus, dalinau juos kitiems, o su vienu 1944 m. rugsėjo 1 d. suėmė. Sako, ruošeis priešintis tarybų valdžiai… Iš Šilutės lagerio grįžau 1947 m. rugpjūčio 3 d. išvargęs, silpnas ir išbadėjęs. Gyvenau, dirbau, į mišką manęs niekas nevarė. Bet kai gavau šaukimą į kariuomenę, nusprendžiau: ne, šito jau nebus – ir įstojau į brolių Felikso ir Broniaus Stasiškių partizanų būrį. Stasiškiai buvo iš kaimyninio Žaibiškių kaimo, gerai mane pažinojo ir manimi pasitikėjo. Partizanavau nuo 1949 m. birželio iki 1952 m. vasario pradžios. daugiau nei metus buvau „Audros“ partizanų būrio vadu.“ Taip ne kartą yra man pasakojęs buvęs kovotojas J. Abukauskas. Nors jau penkeri metai jo akys nemato šviesos, bet jis žino, kurioje vietoje saugo savo būrio vyrų nuotraukas, paprašo dar kartą į jas pažiūrėti. Širdis išsaugojo jų vardus, pavardes, slapyvardžius. Tereikia pasakyti pavardę, ir Jonas tarsi iš knygos skaito jų gyvenimus, mini paskutinių susirėmimų vietas, žino jų gimines, su jais palaikė ryšius, dešimtims parašė atsiliepimus kovotojo ar ryšininko statusui gauti. Dvidešimt ketveri metai sovietiniuose Omsko, Taišeto, Vladimiro ir Mordovijos lageriuose. Į tėviškę grįžo 1976-aisiais. Grįžo nepraradęs dvasinės tvirtybės ir aktyvumo. Įsigijo namus Remeikių kaime, užtvenkė upelį prie sodybos ir džiaugėsi vaizdingu tvenkiniu. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Jonas – viso Užpalių krašto įvykių sūkuryje. Buvo atkurtos Vytauto partizanų apygardos tarybos narys, dalyvavo įvairiuose partizanų atminimo renginiuose. J. Abukausko pagrindinis siekis buvo nepamiršti „Audros“ partizanų būrio kovotojų. Kartu su bendražygiu, Vyties kryžiaus ordininku Antanu Kazakevičiumi (1925–2015), broliu Gintautu Abukausku ir kitais talkininkais statė paminklus ir kryžius žuvusiųjų bendražygių paskutinių kautynių vietose Antadavainės, Martinčiūnų, Remeikių, Paindrės, Bikūnų ir kituose kaimuose. 2012 m. tikėjosi surasti brolio Vytauto Abukausko palaikus, užkastus Dusetų stribyne. Deja, krauju aplaistyta Lietuvos žemelė dar dengia daug praeities slėpinių. Parašė išsamius atsisiminimus apie „Audros“ partizanų būrio kovotojus ir kovas, primindamas, kad ateinančios kartos turi žinoti, kokia kaina buvo atkovota Lietuvos nepriklausomybė. O kiek garbingų svečių – Seimo narių, politikų, žurnalistų ir kraštotyrininkų – lankėsi vaišingoje Jono ir Bronytės Abukauskų sodyboje. Čia buvo sukamas filmas „Raudonasis teroras gintarinėje pakrantėje“ (režisierius Ken Gumbert), kuriame nemažai epizodų iš J. Abukausko, A. Kazakevičiaus ir kitų partizanų gyvenimo. Metai slegia ne tik pečius, bet dar primeta įvairių ligų. Blogai, kai dienos šviesos nemato akys, silnos kojos neleidžia išeiti į kiemą. Tačiau atmintis liko šviesi kaip jaunystės metais ir pokalbiai visada nukrypsta į kovingą praeitį. Delnais Jonas dažnai paliečia kariškio aprangą su vyriausybiniais apdovanojimais: čia Vyčio ordino Komandoro kryžius, gautas iš prezidento V. Adamkaus rankų 2006 m. gegužės 15 d., „Partizanų žvaigždės“ I laipsnio ordinas, daugybė medalių. Ir dar vienas vyrausybės pagarbos ženklas – 2019 m. sausio 13 d. koviniai J. Abukausko ir dar septynių partizanų nuopelnai įvertinti Laisvės premija. Gyvena partizanas J. Abukauskas jaukioje sodyboje, globojamas įdukros Nijolės Abukauskaitės-Ubavičienės ir ištikimosios slaugės Levutės. Gyvenimo draugė Bronislava Indrašiūtė, su kuria civilinę santuoką ištikimybės sakramentu sutvirtino 1952 m. vasario 27 d. Užpalių bažnyčioje, nuo 2017 m. kovo 15 d. amžiams ilsisi Užpalių kapinėse. Gražus kovų veterano J. Abukausko gyvenimo jubiliejus – mums visiems dvasinės ir fizinės stiprybes pavyzdys. Žinau, vėl sueis ir suvažiuos sveikinti giminės ir kaimynai, didžiuosis, kad galės išsakyti gražius žodžius ir paspausti dar tvirtą buvusio kovotojo ranką.
Vytautas Indrašius
