Ištrauka iš Laimos Lavaste knygos „Kunigas Ričardas“
Šiandien laimės prisilietimas yra gana svarbus ir reikalingas, kad didžiuotumės ir džiaugtumės, jog visa tai galime ir turime patirti. Tai yra forma, turinys. Bet esmė ta, kad laimė yra susieta su žmogaus prigimtimi, kad ji patikėta kiekvienam iš mūsų, kad yra, kas labai rūpinasi, kad būtume laimingi žmonės. Laimė taip pat yra galimybė išreikšti save ir praturtinti šalia esantį arba atsistoti ant pjedestalo, o kitą laikyti nieku. Gal tai irgi kam nors laimė. Laimės poreikis auga nuo tam tikros brandos, išsivystymo, galimybių. Ir turbūt natūraliai per visą gyvenimą ji susitelkia į labai paprastą dalyką, į vieną sakinį. Žmogus, kuris jau yra ties riba išeiti į anapusinį pasaulį, vaikams išsako savo didžiausios laimės sampratą: „Vaikai, broliai, sesės, vienas kitą prižiūrėkite, būkite vienas kitam už mūrą, gyvenkite draugiškai. Ir aš būsiu pats laimingiausias išėjęs žmogus.“ Net iš šito gyvenimo išeinantis žmogus jaučia poreikį būti laimingas. Bet jis tą laimę perkeičia į kitą: aš būsiu laimingas, jei tavo gyvenimas bus visavertis. Tu išmokai motinos, tėvo perduotas pamokas, vertybes, padrąsinimus. Koks yra išeinančio žmogaus laimės suvokimas? Kad, man išeinant iš šito gyvenimo, po manęs lieka daugiau gėrio. Tas, kuris pasiekia tokią laimės sampratą, visą gyvenimą į ją dėjo pastangas, siekius, brandą, apsisprendimus. Jis yra pats laimingiausias žmogus, nes išeidamas gali pasakyti, kad mano gyvenimas tikrai buvo laimės siekimas. Tai yra žmogaus prigimtis, iš jos tai ateina.
Tęsinį skaitykite 2021 01 27 „Utenyje“
