Genovaitė ŠNUROVA
Kasdienių pasivaikščiojimų metu vis kažkas užkliūna „už akies“, vis netikėtos mintys į galvą prasibrauna. Einu ir matau baltų plytų namą, kurio durų gal jau 20 metų niekas nepraveria. Toliau kitas namas – vėlgi gal daugiau nei šimto metų senumo, už jo – dar vienas, kitoje gatvėje – dar kitas… Negaila, tegul stovi. Nesvarbu, jie man netrukdo, bet minčių sukelia visokių. Klausinėjau tų namų artimiausių kaimynų, tikėdamasi išgirsti atsakymą, ar nors retkarčiais į tuos namus kažkas atvažiuoja, ar į jų pašto dėžutes kartą per ketvirtį įkrenta vokas, kuriame yra komunalininkų sąskaita už šiukšles. Niekas nieko nežino, niekas nieko nematė…
Radau ir labai aukštų tujų sienos nuo kelio ir smalsių praeivių žvilgsnių slepiamą didžiulį keleto aukštų namą. Čia turėjo būti moderni kolūkio kontora, o ir visos miestelio įstaigos po šiuo stogu prieglobstį turėjo rasti. Nespėjo, iširo kolūkiai. Tas didžiulis pastatas, be abejo, kažkam priklauso. Nebandžiau ieškoti savininko pavardės – niekas man jos nepasakys, nes bijos pažeisti Asmens duomenų apsaugos įstatymą. Na, ir bala nematė. Niekam čia to savininko nereikia. Vos vos įžiūrėjusi takelį šio pastato link, leidau smalsumui pasireikšti. Ir ką pamačiau? Suveriamos durys atlapotos plačiai, kai kurie langai išdaužyti, kai kurie lentomis užkalti. Kad čia lankoma vieta, išdavė numesti tušti buteliai nuo alkoholio, šiokie tokie drabužiai, batai ir „tūptelėjimų“ krūvelės. Palypėjau dar ir į antrą aukštą – statybinio laužo liekanos mėtosi. Be to, labai nejauku. Į trečiąjį aukštą lipti nebedrįsau. Ten tamsu, o aš lyg tyčia kriminalinių serialų prisižiūrėjau…
Tęsinį skaitykite 2021 01 27 „Utenyje“
