Laisvė Radzevičienė
„Ar esu geras kunigas? Spręsti žmonėms, ne man. Bet galiu tvirtai pasakyti – esu laimingas žmogus. Turiu tarnystę, kuri miela mano širdžiai. Man labai pasisekė“, – sako daugybės žmonių pamėgtas kunigas Ričardas Doveika. Tie, kurie renkasi klausyti jo pamokslų, kurie mato jį per televizorių, kurie prašo jo sutuokti, pakrikštyti vaikus ar palydėti į paskutinę kelionę, šiandien gali dar daugiau apie kunigą sužinoti – leidykla „Alma littera“ išleido žurnalistės Laimos Lavaste knygą „Kunigas Ričardas“.
Prieš Kalėdų šventes pasirodęs pirmasis knygos tiražas buvo kaipmat išpirktas. Daugiau nei prieš savaitę į knygynus atkeliavo antrasis tiražas, leidėjai neabejoja, kad knygos tiražas ir dar kartą bus pakartotas. Taigi, kas jis – kunigas Ričardas? Visada besišypsantis, kiekvienam randantis paguodos žodį skausmo valandoje ir mokantis pasidžiaugti kartu su tais, kurie džiaugiasi? Žurnalistė L. Lavaste knygoje rašo, kad kunigo Ričardo istorija prasidėjo alyvomis apaugusiose Šnipiškėse, visai šalia cerkvės ir Kalvarijų turgaus. Mažyčiame kambarėlyje su vienu langu ir krosnimi, be vandentiekio ir tualeto būsimasis kunigas augo dviese su pusantrų metų jaunesniu savo broliu Robertu. „Užaugau tame pačiame kieme, kuriame užaugo tėtis ir kuriame sutiko mano mamą. Todėl ta vieta man labai brangi. Mūsų šeima buvo labai draugiška, labai susitelkusi“, – prisimena savo laimingą vaikystę. Dar mokydamasis mokykloje Ričardas peržengė bažnyčios slenkstį. Į mokyklą, prisipažįsta, niekuomet nenorėtų grįžti – ten sulaukė pašaipų, klasiokių būdavo apstumdomas dėl tikėjimo. „Jaučiausi menkavertis žmogus“, – neslepia anų dienų nuoskaudos.
Tęsinį skaitykite 2021 01 „Utenyje“
