Atvirumo valandėlė

Jaunystės laikų nuostatos atsigręžė prieš mane pačią…

Genovaitė Šnurova

Taip, jaunystėje aš buvau viena tų, kurios teigė, kad kažkuriame sekcijos stalčiuke ramiai gulintis Santuokos liudijimas – nieko nereiškiantis dalykas. Net išsijuosusi tvirtinau, kad tas popieriukas (taip, taip, tikrai vadinau būtent šitaip) niekaip neapsaugos nei nuo neištikimybės, nei nuo turtinių santykių ir kitokių santuokinių įsipareigojimų netesėjimo. Pasakysiu dar daugiau – aš tuo buvau tvirtai įsitikinusi. Drauges, nesutinkančias gyventi su savo išrinktaisiais be oficialios santuokos įregistravimo, vadinau senamadiškomis, vestuves – bereikalingu pinigų švaistymu.
Dabar aš jau išsilaižiau tokių savo jaunystės svaičiojimų žaizdas. Viskas jau lyg ir pasimiršo, gyvenimas įgavo pagreitį, atsirado ne tik juodos ir baltos spalvos, bet ir atspalviai išryškėjo.
Gal būčiau ir nepasakojusi savo istorijos, gal nebeaitrinčiau savo širdies prisiminimais, bet per netrumpą laiką įtikinau pati save elgtis kitaip – reikia. Pati savo kailiu patyrusi, ką reiškia gyvenimas nesusituokus, negaliu ramiai žiūrėti į savo draugių, giminaičių dukras, kurios, manau, negalvodamos apie galimas pasekmes, sutinka gyventi su savo mylimaisiais nesusituokusios, nesibodi vadinamos sugyventinėmis. (Ir mane mano sugyventinis, taigi neoficialus vyras, taip vadino, bet labai pykdavo, kai aš jį taip pristatydavau savo draugams.) Nenoriu nei kaltinti, nei tuo labiau smerkti ar atkalbinėti nuo tokio poelgio – tesižino. Tenoriu papasakoti savo istoriją. Gal nors viena įsimylėjusi mergina susimąstys apie tai, kad ir jai gali taip atsitikti. Taigi…

Tęsinį skaitykite 2023 03 18 „Utenyje“