Genovaitė Šnurova
Tik ką grįžau iš laidotuvių. Palaidojau tėvą. Tiksliau, žmogų, kurį privalėjau vadinti tėvu, bet to nedariau. Jo nebuvo mano gyvenime, kaip ir manęs jo gyvenime. Žiūrėjau į jo, karste gulinčio, sunykusį veidą ir bandžiau išspausti iš savęs kažkokią emociją – nepavyko. Nieko nejutau. Netgi neapykantos, netgi kažkokio gailesčio. Tiesiog nieko. Nemačiau prasmės veidmainiauti, vaidinti liūdinčią dukrą, labai išgyvenančią dėl artimo žmogaus netekties. O jis man ne tik kad ne artimas, bet toks tolimas, kad tolimesnių vargu ar būna…
… Neseniai atšvenčiau keturiasdešimtmetį. Per tuos metus tėvą mačiau tik du kartus. Vieną kartą iš nemažo atstumo, o kitą kartą tiesiog prasilenkėme gatvėje. Tiesa, prieš tai jį mačiau mamos albume suklijuotose nuotraukose. Ir viskas.
Nuo pat gimimo augau tik su mama. Pati neprisimenu, tik iš pasakojimų žinau, kad kažkokia moteris ateidavo manęs prižiūrėti tomis dienomis, kai mamai reikėdavo eiti į darbą.
Tęsinį skaitykite 2023 05 27 „Utenyje“
