Vytautas Kazela
Visai neseniai jums pasakojau apie savo kelionę į Rokiškio rajone esantį Panemunį, kur stovi paveldėtojų susigrąžintas, bet visai apleistas vienas gražiausių Aukštaitijoje Panemunio dvaras. Tai buvo pirmoji pasakojimo dalis, nes grįžimas atgal padovanojo porą gražių netikėtumų.
Į Panemunį važiavau pasikliaudamas navigacija, o grįždamas ją išjungiau ir nutariau vadovautis kelio ženklais ir nuojauta. Juk nuo seno sakoma, kad arklys namo pats kelią žino. Juoksitės ir sakysit, kad automobilis ne arklys ir atminties neturi. Viskas buvo gerai iki Pandėlio, bet čia vadovaudamasis nuorodomis per anksti pasukau į dešinę.
Tai buvo kelias į Kupiškį, bet ne tas, kuriuo atvažiavau. Labai greitai tai supratau, bet turbūt ne veltui sakoma, kad patys įdomiausi keliai yra tie, kuriais dar nevažiavai. Važiuoju lėtai, bundančia gamta gėrėdamasis. Tik ką nutirpęs sniegas, laukuose vanduo telkšo. Senos sodybos gerai matosi, kol jų dar medžių ir krūmų lapija nepridengia. Štai ir besparnis senas apleistas vėjo malūnas. Dar kiek laiko ir pradės griūti… O štai ten, visai prie kaimo, stirnos ganosi. Netgi molinę, visai gerai dar išsilaikiusią trobą mačiau. Molinių tvartų šiuose kraštuose dar daug išlikę, o štai molinių trobų visoje Lietuvoje gal tik keletas.
Tęsinį skaitykite 2023 05 27 „Utenyje“
