Savo kaimynes Rožę ir Elzę pirmą kartą pamačiau jau suaugusias. Joms gal jau buvo apie penkiasdešimt metų, kai mes nusipirkome namą šalia jų. Kadangi mano amžiaus vaikų mūsų gatvelėje nebuvo, aš dažnai nubėgdavau pas tas moteris, nes jos augino nedidelį rainą kačiuką. Tiesa, su tuo gyvulėliu aš galėdavau žaisti tik tada, jei namuose nebūdavo Elzės. Ji man kažkodėl neleido net į rankas paimti to mažo padarėlio. O ir iš viso man tada atrodė, kad Rožė – labai gera, o Elzė – pikčiurna. Manau, kad ir suaugusieji jas taip pat vertino kaip ir aš.
Jau gerokai ūgtelėjusi supratau, kad abi seserys – nesutaikomi priešai. Kodėl jos taip nesutarė, nežinojau. Mačiau tik tai, kad abi tarpusavyje beveik nesikalba, kad abi turi savo gėlynus, netgi atskirus suoliukus kieme pasistačiusios. Rožė turėjo karvę, bet seseriai pieno neduodavo, o Elzė augino didelį pulką vištų, bet kiaušinius mieliau išdalydavo arba parduodavo, užuot jais aprūpinusi seserį.
Žiemą stebėdavausi, kodėl sniege įminti du takeliai: vienas į ūkio pastatą veda nuo kiemo pusėje esančių durų, kitas – nuo vadinamųjų paradinių durų. Pasirodo, kad abi seserys netgi nedidelį tėvų namelį buvo pusiau pasidalijusios: kiekviena savo krosnį kūreno, atskirai valgyti virė, o ir jų aplankyti atvažiavę giminės pas kiekvieną seserį ėjo atskirai. Nors su tais svečiais irgi visko būdavę. Jei giminaičiai pirmiausia užsuka pas Elzę, Rožė jų nebeįsileidžia. Jei pirmiau ateina pas Rožę, Elzė juos sutinka kieme, pasilabina, šio bei to paklausinėja, o į vidų nekviečia.
Tęsinį skaitykite 2019 09 28 „Utenyje“
