Atvirumo valandėlė

Išdavystė nesužlugdė

Genovaitė ŠNUROVA

Noriu papasakoti savo draugės Ramunės istoriją. Manau, kad ji pamokanti, įkvepianti nenuleisti rankų netgi tada, kai mylimo žmogaus poelgis sudaužo širdį, kai nebežinai, kaip ištverti pažeminimus, skaudžias replikas ir išdavystę.
Ramunė ir Vytis – klasės draugai. Mokykloje jie tikrai nebuvo pora. Na, diskotekose kartu šokdavo, kino filmus kartu žiūrėdavo, bet visa tai vyko tiesiog draugiškai. Ne jie vieni taip elgėsi. Jei neklystu, abu vienas į kitą „kitomis akimis“ pasižiūrėjo tik išleistuvių vakarą, vykusį iškart po abitūros egzaminų. Mat atsitiko taip, kad Ramunė, lyg vėjas lėkdama mokyklos laiptais iš trečio aukšto į pirmą, paslydo ir lengvai susižeidė. Bet ne dėl patirtos traumos ji išgyveno, o dėl to, kad nulūžo batelio kulnas. O juk tuoj tuoj turėjo prasidėti šokiai…
Ji taip ir sėdėjo ant laiptų su puošnia suknele ir nulaužtu kulnu rankoje. Bendraklasiai praeidami tik šaipėsi iš jos, bet nė vienas nė nemanė jai kažkaip padėti. Tik Vytis pasigailėjo: kažkur susirado plaktuką, keletą nedidelių vinių ir problemos nebeliko. Bet į vakaro pabaigą atsirado kita: Vytis padaugino alkoholio ir sunkiai bepastovėjo ant kojų. Dabar visi jau šaipėsi iš jo, bet niekas nežadėjo palydėti jį namo. Tada, gal atsidėkodama už jai suteiktą pagalbą, savotiškam nelaimėliui padėti ryžosi Ramunė: liepė Vyčiui įsikibti į jos parankę ir klausyti jos komandų…
Nuo to karto Ramunę ir Vytį daug kas matydavo drauge, o po kažkurio laiko visiems buvo aišku, kad jie įsimylėjo vienas kitą…

Tęsinį skaitykite 2021 08 07 „Utenyje“