Genovaitė ŠNUROVA
Nebe pirmą dešimtmetį gyvenu viena. Kažkada (iškart po skyrybų) buvo labai nyku ir liūdna, bet ilgainiui netgi patiko vienišauti: niekas nekontroliavo, niekas nieko nenurodinėjo, nebarė, nieko nereikalavo, nepriekaištavo. Įpratau prie tokio gyvenimo. Jis man netgi savotiškai patiko. Nesvarbu, kad pati savimi privalėjau (ir tebeprivalau) pasirūpinti, kad aš pati buvau (ir tebesu) sau pats geriausias patarėjas, užtarėjas ir gynėjas. Kai buvo proga, linksminausi, o kai būdavo liūdna, verkiau. Niekas, žinoma, to nematė, todėl iki šiol tebegalvoja, jog aš nuolat besišypsanti optimistė. Tegul galvoja. Man nuo to nei geriau, nei blogiau.
Žinoma, beveik prieš 50 metų viskas buvo kitaip. Visiškai kitaip. To šiandien nebūčiau prisiminusi, jei ne laiškai iš praeities. Kitaip sakant, jei iš seniai seniai pamirštos, metų metais nejudintos apdulkėjusios dėžutės nebūtų iškritę keletas beveik prieš pusę amžiaus rašytų laiškų, per akimirką nubloškusių mane kone į jausmų prarają…
… Ištekėjau labai jauna. Vyras buvo porą metų vyresnis. Naivi buvau, tikėjau, kad gyvensime laimingai, kad auginsime vaikus (net vardus jau buvau sugalvojusi), kad vienas kito pasiilgsime vos trumpam išsiskyrę, kad bet kokios problemos tiesiog savaime išsispręs. O kaipgi kitaip, nes esame dviese, pasiryžę vienas dėl kito ugnį pereiti…
Tęsinį skaitykite 2022 01 22 „Utenyje“
