Varčiau poros metų senumo nuotraukas, kuriose užfiksuota 2020 metų gegužės 12-oji diena. Toji diena ne tik nuotraukose, bet ir mano atmintyje išliko ne tik dėl naktį iškritusio gausaus sniego, savo šaltuose gniaužtuose surakinusio palangėje augančios obels išsiskleidusius žiedus, bet dėl visiškai kitos priežasties – gero draugo mirties. Tokios netikėtos, tokios staigios, kad net ne iš karto pamačiau apsnigtas obelis. O juk buvo pats jų žydėjimas, pats pavasario gražumas. Ir kodėl turėjo būtent taip atsitikti, kad žydėjimo žavesys susilietų su pačia juodžiausia liūdesio spalva…
… Pažinties su Juozu pradžia – studentiška auditorija: jis buvo jaunas dėstytojas, o aš antrakursis studentas. Labai mėgau jo paskaitas, todėl stengiausi nepraleisti nė vienos. Labai liūdėjau sužinojęs, kad būtent šis dėstytojas dėl kažkokių nesutarimų su universiteto vadovybe išėjo iš darbo ir išvažiavo į savo gimtąjį rajoną.
Baigęs mokslus, nenorėjau pasilikti Vilniuje: butą įsigyti net vilčių nebuvo, nuomotis – brangu, todėl ir aš nusprendžiau kurtis viename Lietuvos rajonų. Ir čia nebuvo lengva, bet šiek tiek paprasčiau nei sostinėje.
Tęsinį skaitykite 2022 05 21 „Utenyje“
