Aš esu ta, kurioms labai pabodo karantinas ir visi jo reikalavimai. Tikrai visą tą laikotarpį niekur nebuvau išvažiavusi, nevaikščiojau į svečius ir pati nieko į savo namus nekviečiau. Bendravome telefonu, internetu, skaipu. Man patiko netgi vienas juokelis apie tokį bendravimą: lyg ir atrodo, kad svečias ar viešnia yra tavo namuose, bet vaišinti nereikia…
Karantino pabaigos ar nors šiokių tokių atlaisvinimų laukiau lyg pačios didžiausios šventės. Žinau, kad namuose – gerai, bet ir ne namuose kartais visai nieko. Ilgam ar visam laikui tikrai nenorėčiau išvykti iš gimtosios šalies, bet retkarčiais (na, kokį kartą ar du per metus) tikrai verta išvažiuoti pasižmonėti.
Kadangi karantino sąlygos įvairiose šalyse vis kitokios, todėl nutariau nerizikuoti, o pagaliau pasinaudoti atsiradusia proga pakeliauti po Lietuvą. Kažkaip vis atidėliodavau tokias keliones, teisindamasi, kad tą galėsiu padaryti ir vėliau, bet kada bus tas vėliau, tikrai nežinojau. Užtat dabar ir važiavau į tuos kraštus, kuriuose niekada nebuvau buvusi: visur labai patiko, visur pamačiau labai daug įdomių dalykų. O vieną kartą nutariau nuvažiuoti ten, kur prabėgo mano vaikystė, t. y. į tą kaimą, kur gyveno mano seneliai, kur užaugo ir mokyklą baigė abu mano tėvai, o ir aš ten ne vieną vasarą praleidau.
Žinojau, kad mano senelių namus nupirko kažkoks Adomas. Mano tėvai pas tą vyrą vasarą ir rudenį labai dažnai nuvažiuodavo, mat jis mano tėvams leido naudotis senelių sodinto sodo gėrybėmis: parsiveždavo įvairiausių veislių obuolių, slyvų, kriaušių, vyšnių. Tėvai juokaudavo, jog viskas liko taip, lyg seneliai dar būtų gyvi. (Tęsinys 2021 06 19 laikraštyje )