Rasa MILERYTĖ. Šiemet minime 80-ąsias tremties metines. Tremtiniams pagerbti ir tragiškiems įvykiams atminti projektas „Šalčio gėlės lange“ kviečia pasiklausyti specialiai šiai progai parengtų audiovizualinių įrašų. Šiuo projektu siekiama prisiminti ir pagerbti ištremtuosius, paskatinti žmones domėtis tremties istorija, ieškoti faktų apie tai, ką išgyveno nekaltai ištremtieji iš gimtinės.
Pirmieji keturi ciklo audiovizualiniai įrašai sukurti remiantis knygomis, parašytomis tremtį išgyvenusių žmonių. Tai dailininko ir poeto Emanuelio Katiliaus knyga „Laiškai, parašyti naktį“ (leidėjas „Gimtasis žodis“) ir architekto-projektuotojo Algimanto Katiliaus knyga „Tremtinio užrašai“ (leidėjai „Gimtasis žodis“ ir „Pamėginčius“). Audiovizualinius įrašus praturtina nuotraukos, archyviniai dokumentai, autentiškų dienoraščių skanuoti fragmentai, piešiniai, grafikos darbai.
Pirmasis įrašas skirtas 1948 m. gegužės 22–27 d. vykdytos operacijos „Vesna“ tremtiniams pagerbti ir atminti. Jame išgirsite 1948 m. trėmimo liudininku tapusio Utenos gimnazisto A. Katiliaus dienoraščio ištraukas apie sukrečiantį įvykį.
Dvylikametis A. Katilius 1941 m. birželį kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Ten jis pradėjo rašyti dienoraštį.
Viename pirmųjų dienoraščio įrašų pasakojama, kad tada niekas gerai nesuprato, kur yra vežami. A. Katilius, turėjęs galimybę pabėgti, visgi nusprendė likti su šeima, o tokį sprendimą paskatino glaudus ryšys su mama, baimė ją įskaudinti ir, kaip liudijama dienoraštyje, iš dalies ir noras keliauti, patirti nuotykių.
„Birželio 15-osios rytą apie 8 valandą mane prižadino keistai skambantis mamos balsas. Ne iš karto supratau, kad tai ne sapnas. Renkitės, vaikučiai, reikės toli važiuoti. Norėjau sušukti: „Mama, kaip gerai, kad jus jau paleido.“ Bet susilaikiau. Nes tarpduryje pamačiau svetimo vyro veidą. O mamos akyse žvilgančias ašaras. Greit atsikėliau ir apsirengiau. Mamai leido pasiimti patalynę, drabužių ir maisto. Kol ji rinko daiktus, įgrūdau keletą knygų, sąsiuvinių, rašymo priemonių. Papuolė ir šis mano dienoraštis. <…> Nors mus stebėjo trijų vyrų akys, paskui mane ir Rūtą jie nesekiojo. Kai nuėjau į tualetą, esantį gale tvarto, tikrai galėjau pasprukti: įbristi į čia pat augantį kviečių lauką, kuriame be šuns vargu ar surasi. Arba per tvartą užlįsti į pastogę ir pasislėpti šiene. Reikėjo apsispręsti per minutę. Nugalėjo prisirišimas prie mamos. Nenoras įskaudinti ją. Gal kiek ir noras keliauti, patirti nuotykių, sužinoti, kas mūsų laukia. Minutė, kuri nulėmė tolesnį mano gyvenimą“, – tokie A. Katiliaus dienoraščio žodžiai skamba garso įraše.
Toliau skaitomas pasakojimas apie kelionę gyvuliniais vagonais, gyvenimo sąlygas, sargybinių elgesį. „Pagaliau birželio 16-ąją apie antrą valandą po pietų prie sąstato prikabino garvežį ir pajudėjome Vilniaus link. Vakare sustojome Naujojoje Vileikoje. čia visą vakarą manevravome pirmyn atgal po stotį, o naktį prastovėjom. Iš Naujosios Vileikos pajudėjom tik birželio 17-osios ryte. Prasidėjo tikroji kelionė į nežinomybę.
Su pažadėtu maitinimu buvo įvairiai. Pirmąsias dienas tenkinomės tik savo maistu, bet vėliau retkarčiais duodavo duonos, kažkokios buizos ir košės. Duona vienuose miestuose būdavo šviežia, minkšta ir skani, kituose pasenusi, kieta ir sunkiai valgoma. Karšto maisto gaudavom retai“, – rašoma dienoraštyje.
A. Katiliaus šeima tremtyje Sibire praleido šešerius metus. 1947 m. rudenį šeima pabėgo į Lietuvą. Vėliau A. Katilius dienoraštyje fiksavo ir kitų tremiamųjų istorijas, tarp kurių – jo pažįstami ir draugai.
A. Katilius vėliau išaugo į garsų projektuotoją konstruktorių ir tapo žinomų Vilniaus pastatų projektų bendraautoriumi: tai Vilniaus santuokų rūmai, Vilniaus sporto rūmai, Vilniaus Tyzenhauzų gimdymo namai, Respublikinė onkologinė ligoninė Santariškėse, Vilniaus Antakalnio poliklinika.
