Lapkričio 11-ąją Aušra Zabielienė laimėjo Utenos kraštotyros muziejaus organizuotą konkursą ir tapo Utenos kraštotyros muziejaus padalinio Vytauto Valiušio keramikos muziejaus ir Menų centro vadove. A. Zabielienė yra baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir įgijusi magistro laipsnį, o 2007 m. Kauno VDU Etnologijos ir folkloristikos katedroje apgynė daktaro disertaciją, kurios pagrindu yra išleista monografija ,,Folkloro ansamblių veikla dabartinėje Lietuvoje“. Nuo 1997 iki 2013 m. dirbo Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus mokslo darbuotoja. Pastaraisias metais Anykščiuose vadovauja Tarptautinės Yamaha muzikos mokyklos padaliniui, kuriame mokosi per 70 anykštėnų. Etnologė A. Zabielienė ir archeologas Gintautas Zabiela vilniečiai, tačiau, prasidėjus pasaulinei pandemijai, šeima jau kuris laikas gyvena Leliūnuose, Gintauto tėvų namuose.
Vytautas Kazela paprašė naująją padalinio vadovę pasidalyti mintimis apie unikalaus V. Valiušio keramikos muziejaus ateitį ir atsakyti į kitus klausimus.
Kas paskatino ir kaip ryžotės kandidatuoti į muziejaus padalinio vadovės pareigas? Juk turbūt negalvojate, kad tai bus lengvas darbas?
Buvo paskelbtas konkursas į šias pareigas. Pateikiau reikiamus dokumentus ir laimėjau. Žinoma, turėjau nemažai abejonių ir gerai suprantu, kad dirbti tikrai nebus lengva. Aš nebijau iššūkių ir diskusijų, svarbiausia, kad jos būtų konstruktyvios ir duotų naudą muziejui ir meno centrui.
Eidama dirbti jūs, žinoma, turėjot savo viziją. Kokia ji?
Kiekvieną dieną po kelis kartus pravažiuoju pro muziejų, nes gyvenu kaimynystėje, toje pačioje Topolių gatvėje. Ir vyras, ir aš esame mokslo žmonės, sekame muziejinės veiklos aktualijas, namuose daug diskutuojame apie mokslo įstaigų, muziejų, archyvų veiklas.
Žinodamas jūsų išsilavinimą, galvoju, kad tai bus gyvas muziejus…
Gyvas bendravimas ir bendradarbiavimas su iškiliausiais Lietuvos ir užsienio įvairių meno sričių kūrėjais, atlikėjais, mokslininkais ir muziejininkais – viena svarbiausių numatomų krypčių. Muziejus turi tapti atviro dialogo vieta, tarptautine ir tarpkultūrine kontaktine zona. Jis turi būti įdomus ir patrauklus įvairiems visuomenės sluoksniams. Turime turėti individualų priėjimą prie kiekvieno lankytojo. Jeigu Meno centro edukacijos skirtos moksleiviams nuo pirmos iki dvyliktos klasės ir manoma, kad jos tinka visiems, vadinasi, jos netinka niekam. Turi būti išskirtos ir amžiaus, ir interesų grupės. O kalbant apie Meno centrą – tai yra puiki bazė, ypatinga kūrybinė erdvė, kur kviečiami atvykti ir apsistoti puikiai įrengtame viešbutyje tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių menininkai. Reikšminga ir svarbu, kad Menų centre apsistoję kūrėjai, čia reziduodami galėtų Leliūnų, Utenos bendruomenėms, moksleiviams pristatyti savo kūrybą, gal net surengti edukacijas.
Muziejus jau ilgą laiką garsėja aukšto meninio lygio parodomis. Ar ši veikla bus tęsiama?
Turime tęsti per du muziejaus veiklos dešimtmečius puoselėtas tradicijas – profesionalaus meno parodos čia turi vykti ir toliau. Yra didžiulis įdirbis ir jį nubraukti būtų nusikaltimas. Profesionalių aukščiausio meninio lygio parodų organizavimo tradicijų tęstinumas, mano, kaip etnologės, giliu įsitikinimu, turi likti, nes tai yra didžiulė vertybė. Taip pat labai svarbu, kad plėstųsi ir stiprėtų įvairų menų jungtys, rastųsi naujos, gal net netikėtos sintezės. Muziejuje turi skambėti muzika, poezijos posmai. Čia ir profesionalūs muzikantai, ir įvairių meno mokyklų moksleiviai galėtų turėti savo kūrybinę ir koncertinę erdvę, o kartu susipažintų ir su ekspozicijomis, parodomis.
Ar tai, kad muziejus įsikūręs kaime, yra privalumas ar trūkumas?
Manau, privalumas. Pandeminis laikotarpis padarė didžiulę įtaką visuomenės mąstymui, į mūsų gyvenimą, taigi ir į muziejų veiklą įnešė ryškių korekcijų. Staiga prireikė mažesnių ekspozicinių erdvių, atsirado būtinybė reguliuoti lankytojų srautus. Mes Leliūnuose muziejuje galime rengti mažus kamerinius renginius, Menų centre vykdyti edukacijas nedideliam dalyvių skaičiui. Čia neatvyks labai daug žmonių, bet tie, kurie atvyks, kur kas greičiau pajus šios vietos vertę ir grožį. Naudodamasi proga norėčiau pakviesti žmones iš naujo atrasti šį unikalų muziejų. Žiemą mes turime daugiau laiko ir galime daugiau dėmesio skirti lankytojams – daugiau papasakoti ir parodyti. Kai srautai mažesni, mes galime daugiau pabendrauti su žmonėmis.
Aš seku šio muziejaus veiklą ir pastebiu, kad čia šiek tiek trūksta projektinės veiklos. Ką jūs apie tai galvojate?
Tai viena iš mano, kaip šio padalinio vadovės, numatomų prioritetinių veiklų. Turi būti rašomi projektai ir plėtojama projektinė veikla. Man ši veikla žinoma. Dirbdama Lietuvos istorijos institute rašiau mokslinius projektus ir juos vykdžiau, todėl tai manęs visiškai negąsdina. Šios pareigos man ir yra patrauklios tuo, kad reikalauja didelės patirties, atsakomybės ir žinių. Visa tai aš turiu ir tikiuosi, kad pateisinsiu ir muziejaus įsteigėjo Vytauto Valiušio, ir Utenos kraštotyros muziejaus direktorės Jovitos Nalevaikienės, ir, svarbiausia, visų būsimų muziejaus lankytojų pasitikėjimą.
