Rasa MILERYTĖ.
Donorystė po smegenų mirties
Smegenų mirtis – tai tokia būklė, kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nebepavyksta, nors kai kurie organai, prijungti prie medicininės aparatūros, dar funkcionuoja.
Mirštantis žmogus gaivinamas, taikant patvirtintas gaivinimo priemones ir procedūras: gyvybinės funkcijos bandomos atkurti taikant šiuolaikinius medicinos metodus – krūtinės masažą, defibriliaciją (gydymo metodas, kai širdies skilvelių arba prieširdžių virpėjimas pašalinamas vienkartiniu trumpu elektros impulsu), dirbtinę kraujotaką, plaučių ventiliaciją, vaistus, šalinančius priežastis, dėl kurių pacientą ištiko tokia būklė.
Nustačius smegenų mirtį (pvz., po patirtos galvos traumos ar patirto insulto), konstatuojama žmogaus mirtis. Tokiu atveju įmanoma organų ir audinių donorystė. Smegenų mirtis konstatuojama tik ligoninės reanimacijos skyriuje trijų gydytojų konsiliumo metu.
Neplakančios širdies
donorystė
Reanimacijos skyriuje taikomos visos teisės aktuose numatytos gaivinimo priemonės, daroma viskas, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta. Jei jos nebepadeda ir sustojusio kvėpavimo bei nutrūkusios kraujotakos atkurti nepavyksta – konstatuojamas mirties faktas.
Kai sustoja kvėpavimas ir nutrūksta kraujotaka, sustoja žmogaus širdis. Tokiu atveju, konstatavus mirties faktą, įmanoma neplakančios širdies donorystė. Neplakančios širdies donorystės modelis Lietuvoje įteisintas 2015 metų pabaigoje, priėmus Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo pakeitimus.
Konstatavus mirties faktą, atliekamos tam tikros medicininės procedūros, kurių metu donoro organai yra aprūpinami krauju (maistinėmis medžiagomis ir deguonimi) ir tam tikrą laiką jie yra išlaikomi gyvybingi. Transplantuoti paimami mirusiojo vidaus organai.
Gyvoji donorystė
Gyvoji organų donorystė – kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) persodinamas gyvo žmogaus inkstas arba dalis kepenų (Lietuvoje dalies kepenų transplantacijos neatliekamos, recipientai vaikai tokioms transplantacijoms yra siunčiami į užsienio klinikas).
Recipientas turi turėti artimą giminaitį arba sutuoktinį, kuris sutiktų dovanoti inkstą. Anksčiau gyvuoju donoru galėjo tapti tik žmogus, kurio kraujo grupė sutampa su recipiento kraujo grupe. Dabar jau atliekamos ir tokios operacijos, kai gyvuoju donoru tampa nesuderinamos su recipiento kraujo grupės žmogus – tik tokiu atveju prieš operaciją reikalingas specialus sudėtingas recipiento paruošimas.
Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas įteisina ir porinę donorystę.
Tai – dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui.
Dažniausi mitai apie Donoro kortelę ir
organų donorystę
MITAS: Turėdamas Donoro kortelę, organų donoru galiu tapti prieš savo valią.
Kaip yra iš tiesų: Netiesa. Ar žmogus taps organų donoru, lemia ne Donoro kortelė. Donoro kortelė – tik pritarimo organų donorystei simbolis. Esminė sąlyga, kad žmogus taptų organų donoru, – žmogui reanimacijos skyriuje turi būti konstatuota smegenų mirtis ar širdies sustojimas. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų. Donoro kortelės turėtojai donorais tampa labai retai. Nuo 2000 metų, kai įteisinta Donoro kortelė, tik 7 mirusieji buvo pasirašę sutikimą donorystei po mirties.
MITAS: Recipientai gali susitikti su donoro artimaisiais.
Kaip yra iš tiesų: Susitikti negalima – Lietuvos Respublikos įstatymai užtikrina donoro ir recipiento konfidencialumą, tačiau Nacionalinis transplantacijos biuras padeda ir tarpininkauja, jei donoro artimieji ir recipientas nori susirašinėti.
MITAS: Turtingiems ir žymiems žmonėms transplantacijos laukiančiųjų sąraše teikiama pirmenybė.
Kaip yra iš tiesų: Organai transplantuojami atsižvelgiant į medicininius kriterijus, recipiento laukimo laiką ir ligos sudėtingumą. Pirminį organo donoro ir recipiento parinkimą atlieka informacinės sistemos – pagal kraujo grupę, ūgį, svorį, recipiento laukimo laiką, ligos sudėtingumą. Todėl nei žmogaus statusas visuomenėje, nei jo finansinės galimybės nepadės nei greičiau sulaukti organo donoro, nei greičiau pasveikti.
MITAS: Už dovanotus organus mokamos kompensacijos.
Kaip yra iš tiesų: Organų donorystė – savanoriška, altruistiška ir neatlygintina, todėl už dovanotus organus nei donorams, nei jų artimiesiems kompensacijos nemokamos.
MITAS: Paimant organus transplantacijai, bus sudarkytas kūnas.
Kaip yra iš tiesų: Netiesa. Organai transplantacijai paimami tokiu pačiu būdu, kaip ir atliekant įprastą operaciją – lieka tik pooperacinis randas. Transplantacijai imant ragenas, akies obuolys neišimamas ir nesudarkomas – imama tik plonytė, skaidri išorinio akies dangalo dalis, o į jos vietą dedamas implantas, vizualiai nesiskiriantis nuo tikrosios ragenos.
MITAS: Dėl persirgtų ligų aš negaliu būti donoras.
Kaip yra iš tiesų: Medicinai kasdien tobulėjant, organų donorais gali tapti vis daugiau žmonių, nepaisant kadaise persirgtų ligų. Tačiau ar organai tinkami transplantacijai, gydytojai nusprendžia tik po žmogui konstatuotos smegenų mirties. Pavyzdžiui, jei donoras serga hepatitu, jo organus galima transplantuoti tokia pat liga sergančiam recipientui.
MITAS: Aš per senas būti donoru.
Kaip yra iš tiesų: Donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Svarbiausia – ne amžius, o sveikatos būklė. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai sprendžia tiktai po jo mirties. Vyriausias donoras Lietuvoje buvo 82 metų, transplantacijai tiko jo inkstai ir ragenos. Europoje donoro kepenys, širdis, inkstai yra paimami ir iš 95 metų donorų.
MITAS: Žmogus gali atsigauti po smegenų mirties.
Kaip yra iš tiesų: Žmonės gali atsigauti po komos, bet ne po smegenų mirties. Koma ir smegenų mirtis nėra tas pat. Koma – sunki būklė, kai pacientas netenka sąmonės, jam išnyksta refleksai, sutrinka kitos gyvybinės funkcijos, tačiau jis nėra miręs. Smegenų mirtis – negrįžtama visų žmogaus galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus organai bei organų sistemos dar funkcionuoja. Smegenų mirtis yra galutinė individo mirtis.
MITAS: Jei turėsiu Donoro kortelę, mane gali nužudyti dėl organų.
Kaip yra iš tiesų: Informacija apie Donoro kortelės savininkus saugoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais asmens duomenų apsaugos reikalavimais. Informacija apie Donoro kortelės savininką gali būti suteikiama tik jam pačiam asmeniškai prašant arba pateikus įgaliojimą – jo įgaliotam asmeniui arba gydytojui – kai konstatuojama smegenų mirtis ir pradedamas pildyti potencialaus donoro protokolas. Svarbu ir tai, kad donoro organai gali netikti transplantacijos laukiantiems recipientams. Transplantacija tokiu atveju negalima, nes ji neišgelbės sergančiojo gyvybės, donoro organą ligonio organizmas atmes kaip svetimkūnį.
MITAS: Jei gydytojas žinos, kad noriu būti donoras, jis nesistengs išsaugoti mano gyvybės.
Kaip yra iš tiesų: Gydytojas pirmiausia gydo, nes jam svarbiausia – išgelbėti ligonį. Nė vienas gydytojas nėra suinteresuotas didinti pacientų mirtingumą savo ligoninėje. Į reanimacijos skyrių patekusį pacientą, visų pirma, siekiama išgelbėti, niekas nežino, kad žmogus yra pasirašęs sutikimą donorystei. Tik pacientui diagnozavus smegenų mirtį, su jo artimaisiais bus kalbama apie donorystę.
MITAS: Bet kas gali už mane pasirašyti sutikimą organų donorystei.
Kaip yra iš tiesų: Netiesa. Pildant sutikimą Donoro kortelei gauti, reikia pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Sutikimas pildomas farmacininkų, medicinos ar Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojų akivaizdoje. Duomenys įtraukiami į Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorų bei recipientų registrą. Savo spendimą dėl donorystės žmogus gali bet kada pakeisti.
