Rasa MILERYTĖ
Kaip kalbėti apie negalią su vaikais? Atsakyti į šį klausimą padeda vaikams skirtos knygos, jautriai perteikiančios negalios temą ir negalios paliestų vaikų gyvenimą. Viena iš tokių –lenkų autoriaus Tomasz Malkowski knyga „Kamilis, kuris mato rankomis“. Knyga atveria nepažįstamą aklųjų pasaulį, kuriame galima matyti rankomis, moko tolerancijos ir pagarbos.
Penkiametis Kamilis mato ne akimis, o rankomis. Ar dėl tokios supergalios reikėtų jo bijoti? O gal gailėtis ar perdėtai rūpintis? Jokiu būdu! Nors jis mato kitaip, bet yra toks pat berniukas kaip ir jo bendraamžiai. Kartais didelis nutrūktgalvis. Kartais susipeša su vyresne seserimi. Bet dažniausiai jis mielas, draugiškas, linksmas ir pats geriausias brolis.
Knygoje – 20 trumpų istorijų iš Kamilio ir jo šeimos gyvenimo. Kiekviena istorija yra pamokanti – moko užuojautos, dėmesio, kalba apie patyčias ir perdėtą pagalbą negalią turintiems žmonėms. Knyga išsiskiria ir subtiliu, neįžeidžiu humoru, kuris kyla ir iš įvairių nesusipratimų, ir dėl Kamilio sesers krečiamų pokštų. Knyga iliustruota šmaikščiais Joanna Rusinek iliustracijos. Pati knyga apdovanote ne tik Lenkijoje, bet ir pasaulyje: granice.pl išrinkta geriausia pavasario ir geriausia metų knyga, įvertinta ir „Child firendly World“ konkurse.
Taip pat oriai apie negalią kalbama ir eiliuotoje Audronės Kvietkutės knygoje „Rytės ratai“. Rytė – maža mergaitė, kuri aplink save pastebi daugybę ratų: iš daugia-račio autobuso pasipila žmonės, vaikai važiuoja dvi-račiais, o pati Rytė kyla apžvalgos ratu. Net gyvenimas sukasi ratu – močiutė patenka į užburtą darbų ratą, o tėtis suka galvą dėl kvad-ratų. Knygos kuliminacija yra pati Rytė, kuriai ratai yra kasdienybė – ji juose praleidžia didžiąją dalį laiko. Neįgaliojo vežimėlio ratus stumianti Rytė dėl to visai nesikremta, nes jos ratais džiaugiasi darželio vaikai, kurie mielai ją priima į savo draugų ratą.
Knygoje vaizduojamos lengvai atpažįstamos kasdienės situacijos leidžia lengviau įsijausti į pasakojamą istoriją ir susitapatinti su veikėjais, padrąsina aptarti svarbias, jautrias temas, skatina samprotauti sudėtingais klausimais nuo mažų dienų. Taip pat – kviečia tyrinėti ne tik margus paveikslėlius, bet ir mūsų kalbos vingrybes.
Eleonoros H. Porter knyga „Poliana“ jau tapusi klasika. Tai yra su švelniu humoru parašyta istorija apie mergaitę Polianą, išmokiusią apylinkės žmones žaisti „džiaugsmo žaidimą“. Poliana – pagrindinė knygos veikėja. Ji – vienuolikmetė našlaitė, neseniai netekusi tėvo, kuris buvo pastorius. Polianos tėtis ją išmokė vieno stebuklingo žaidimo – pasukti galvą ir kiekvienoje situacijoje, nesvarbu kaip sunku bebūtų, atrasti kažką džiaugsmingo. Mergaitė siunčiama gyventi pas tetą – griežtą ir nuobodžią senmergę, kuri vaiką priima tik iš pareigos. Moterį kausto siaubas, pagalvojus, kad po namus siautės vaikiūkštis.
Poliana, atvykusi į tetos namus, trykšta džiaugsmu. Juk ji žaidžia savo slaptą žaidimą ir nuoširdžiai visame kame sugeba atrasti gėrio. Jei teta skiria bausmę skaityti, ji džiaugiasi nepaprastomis žiniomis. Pamažu mergaitė gera nuotaika užkrečia ir visus aplinkinius bei pakeičia jų gyvenimus. Deja, vieną dieną nutinka nelaimė ir Poliana nebegali vaikščioti. Tačiau už pokyčius dėkingi gyventojai grąžina mergaitei šypsenas ir džiaugsmą, padeda atsitiesti ir įrodo, kad nėra tokios situacijos, kurioje neslypėtų bent krislelis šviesos.
Jautri ir autobiografiška amerikiečių rašytojo Vince’o Vawterio knyga „Laikraščių berniukas“ pasakoja apie vaiką, kuris turi kalbos sunkumų. Laikraščių berniukas – vienuolikmetis, geriausias kamuoliuko metikas visame Memfio mieste, tačiau kalbėti jam yra tikras iššūkis. Jis vargiai pasako vieną kitą žodį nemikčiodamas, net savo vardą. Tad liepą perimdamas draugo darbą nešioti laikraščius jis žino, kad teks susidurti su netikėtais išgyvenimais ir bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis – moterimi, kuri per daug geria, buvusiu prekybos laivyno jūreiviu, kuris, atrodo, žino viską pasaulyje, kaimynu valkata, įžūliu tipu ir vagišiumi, dėl kurio kyla pavojus berniuko ir jo atsidavusios auklės gyvybėms.
Bet šalia baimės, atskirties ir vienatvės Vincas patiria meilę ir pagarbą ir bendraudamas su tais, kurie geba išgirsti ir kalbėti, pradeda augti. Iš berniuko, kuris bėgdavo nuo pokalbių, jis tampa berniuku, einančiu ginti auklės nuo stipraus, pikto, pavojingo vyro. O svarbiausia, jis supranta, kad visiškai nesvarbu, kaip kalbi, svarbu tik tai, ką pasakai.
Knygos autorius Vincentas Vawteris, dėl negalios priverstas labai atidžiai apgalvoti ir pasirinkti žodžius, išsiugdo stiprų kalbos pojūtį. Ir tampa žurnalistu. Praėjus daugybei metų, jam pavyksta įveikti mikčiojimą. Dabar laikraščių berniukas su žmona gyvena Luisvilyje, Tenesio valstijoje, Dulsvųjų kalnų papėdėje. Ir, net neabejoju, niekada nepamirš žodžio vertės.
