Rasa MILERYTĖ
Vytautas (vardas pakeistas) šiandien gyvena visavertį laimingą gyvenimą, bet gręždamasis į praeitį pripažįsta: nedaug trūko, kad šiandienos nebūtų buvę. Daugiau nei 10 metų vyras buvo paniręs į alkoholio liūną ir, kad ir kiek pažadų nustoti gerti sau davė, situacija nesikeitė, prošvaisčių nesimatė. Pašnekovas atvirauja bandęs koduotis, epizodiškai lankęs Anoniminių alkoholikų susitikimus, bet svarbiausio dalyko – valios – vis pritrūkdavo. Neseniai 40-ąjį gimtadienį be lašo alkoholio atšventęs vyras šypsosi: pokyčių keliu žengti pasiryžo sužinojęs, kad taps tėvu.
Vytautai, turbūt niekam priklausomybė neprasideda nuo vienos vyno taurės. Ar galite išskirti tą momentą, kai supratote, jog alkoholis Jūsų gyvenime yra liga?
Turbūt žinote, kad priklausomybės labai dažnai yra paveldimos. Man buvo kitaip. Augau šeimoje, kur alkoholis buvo vartojamas labai saikingai ir labai dažnai. Dauguma švenčių praeidavo be alkoholio, o jei retais atvejais ant stalo atsirasdavo butelis – tai tik vyno arba šampano. Augau inteligentų šeimoje, tėvai negėrė, nerūkė, nelošė, neturėjo kitų panašių bėdų. Aš pats bene pirmą kartą daugiau išgėriau švenčiant išleistuves po dvyliktos klasės. Ryte jausmas tikrai nebuvo malonus. Paskui išvažiavau studijuoti į didelį miestą, prasidėjo iš dalies savarankiškas gyvenimas. Negaliu pasakyti, kada konkrečiai alkoholis tapo problema, bet studijuojant prasidėjo vakarėliai, o juose – ir išgėrinėjimai. Iš pradžių buvo tiesiog linksma, gėrimas padėdavo atsipalaiduoti kompanijoje po sunkių paskaitų. Beje, studijuodamas nepasiekiau tokio lygio, kad nebesuvokčiau savo pareigų ir atsakomybių, taigi, nors gėriau vis daugiau, mokslus, bakalaurą ir magistrą, baigiau sėkmingai.
O kuo Jums patiko alkoholis, kokį poveikį suteikė, kad gėrėte, kaip sakote, vis daugiau?
Jis suteikė pasitikėjimo savimi, drąsos, pakeldavo nuotaiką. Man, ramiam, kukliam provincijos vaikui alkoholis padėdavo tapti kitu žmogumi. Tarkime, blaivus niekada negalėdavau šokti, apskritai nebuvau pratęs būti tarp daug žmonių. Atrodydavo, kad visi žiūri į mane. Išgėrus tokios baimės dingsta – ir drąsos daugiau, ir bendrauti su kitais lengviau, ir draugų atsiranda. Man patiko gerti. Atsakant į ankstesnį klausimą, kada alkoholis tapo liga, tai turbūt lūžio taškas buvo akimirka, kai nebereikėdavo kompanijos, kad galėčiau gerti.
Kokios situacijos buvo sunkiausios? Ir kaip supratote, kad reikia keisti gyvenimą?
Negerumai prasidėdavo ėmus blaivytis po kelių dienų gėrimo. Apimdavo baimė, darydavosi bloga, būdavo jausmas, kad širdis iššoks. Net ne gėda girtam padarius kažką kvailo, o šitos patirtys buvo baisiausios. Bijodavau būti vienas, bijojau užmigti, nes sapnuodavau košmarus. Sunku visa tai paaiškinti tam, kuris to nėra patyręs. Yra buvę ir tokių atvejų, kad nebegalėdavau pats išsiblaivyti, tekdavo kviesti greitąją ir mane blaivydavo ligoninėje. Pameluodavau, kad kažko suvalgiau ir todėl pykina. Juokinga dabar – maniau, kad medikai nesupranta tikrosios priežasties.
Pasakojate, kad gerdavote daug, kartais kelias dienas be sustojimo. Alkoholis nėra pigus. Kaip gaudavote pinigų?
Nors gėriau daug ir dažnai, sugebėjau tai derinti su darbu. Po mokslų iškart radau gerą darbą. Gerdavau savaitgaliais, vakarais, kažkaip pavykdavo išvengti daugiadienių darbo metu, po kelias dienas be sustojimo gerdavau savaitgalio metu, per atostogas. Yra buvę keli atvejai, kai užgėriau darbo dienomis, bet gaudavau nedarbingumą, darbe niekas nežinojo tikrosios priežasties. Galbūt tai buvo didžioji mano nelaimė – kad niekas nepastebėjo, jog esu priklausomas, kad pavyko išlaikyti oraus žmogaus įspūdį. Jei būtų susiklostę, kad dėl alkoholio būčiau praradęs darbą, susigadinęs santykius su artimaisiais, nebeturėjęs pinigų ir skolinęsis iš žmonių, galbūt kritimas į duobę būtų spartesnis ir veiksmų sveikti būčiau ėmęsis anksčiau.
Bet visgi kažkuriuo metu supratote, kad turite problemų, kurias reikia spręsti?
Kai supratau, kad pats nebesusitvarkysiu, kelis kartus bandžiau koduotis. Bet vis „nulauždavau kodą“. Bandžiau lankyti Anoniminių alkoholikų susitikimus, bet nueidavau ten tik epizodiškai, atrodė, jog man tai nepadės. Turint priklausomybę, reikia visų pirma keisti mąstymą. Pirmas žingsnis yra pripažinti, kad esi alkoholikas. Kad negali kontroliuoti išgeriamo alkoholio kiekio. Labai ilgai sau to nepripažinau. Kai kurie sako, kad norint atsisakyti priklausomybės, reikia pakeisti draugų ratą, vengti geriančių žmonių. Man tai atrodo nenormalu. Ir dabar aš nebėgu nuo alkoholio, nevengiu žmonių, kurie geria. To beveik neįmanoma išvengti. Tarkim, šeimos šventė: negaliu tikėtis, kad niekas aplinkui negers dėl manęs. Tai, kad aš gėriau, nereiškia, jog visi, esantys šalia, turi bijoti vartoti alkoholį. Tačiau jau ne pirmus metus šventes miniu be alkoholio. Blaivus esu jau aštuonerius metus.
Tai kaip visgi pavyko atsikratyti priklausomybės?
Banaliai skambės, bet išgelbėjo mane meilė. O jei dar konkrečiau, tai tapimas tėvu. Kaip sakiau, man sekėsi slėpti nuo žmonių, kad vartoju. Pradėjau susitikinėti su mergina, prasidėjo rimti santykiai. Kadangi draugavome rimtai, kūrėme bendrus planus, ji galiausiai pamatė, kad turiu bėdų. Labai stengėsi mane palaikyti, bet suprantama, kad ir jai nusviro rankos. Galiausiai atsidūrėme akligatvyje, krizėje, kuri atrodė neišsprendžiama. Atrodė, kad štai dabar išsivaikščiosime kas sau. Tada ji sužinojo, kad laukiasi. Ir kai man pasakė, tarsi visa gyvenimo juosta prasisuko prieš akis. Prisiminiau, kaip rūpestingai mane augino tėvai, stengėsi, kad niekad nieko netrūktų, kad vaikystėje, paauglystėje pamatyčiau kuo daugiau pasaulio. Ir kažkaip atėjo supratimas, kad galiu būti nelabai vykęs daug kur, bet tik ne tėvystėje, kad turiu puikų gero tėvo pavyzdį ir kad negaliu savo vaiko palikti be tėvo. Nuo tos akimirkos, kai sužinojau, kad tapsiu tėvu, iki dabar nesu išgėręs nė lašo.
Tiesiog taip ėmėte ir liovėtės?
Abejoju, kad kam nors taip būna – tiesiog imti ir liautis. Tada jau pradėjau rimtai lankyti Anoniminių alkoholikų susitikimus. Kiek sugriuvusių gyvenimų ten pamačiau. Pajutau palaikymą, atsirado žmonių, su kuriais galėjau atvirai apie viską kalbėtis. Pradėjau vykdyti dvylikos žingsnių programą. Labai daug skaičiau – ir mokslinės literatūros apie alkoholizmą, ir psichologinės, ir tiesiog straipsnių, kur buvę alkoholikai dalinasi savo išgyvenimais. Tik tada išdrįsau sau pripažinti, kad esu alkoholikas.
Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas, kai atsisakėte alkoholio?
Dabar nebėra taip,kad iš atminties dingtų dienos, valandos ir savaitės. Dabar aš puikiai žinau, kur einu, ką darau. Esu ramus ir laimingas. Turiu puikią šeimą, gerų draugų. Supratau, kad esu mylimas ir svarbus kitiems žmonėms.
Galbūt turite patarimų žmonėms, negalintiems įveikti priklausomybės?
Visi susidūrę su priklausomybe žmonės žino: negalima patarinėti. Galima dalintis savo patirtimi ir išklausyti, bet kiekvienas turi pats be primestos valios prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir priimti sprendimus. Galėčiau tik palinkėti rasti šiaudą, kurio pavyktų tvirtai įsikibti, taip pat – turėti bent vieną žmogų, kuris suprastų, palaikytų, nes palaikymas tokiose situacijose yra labai svarbus.
