Ramunę Šapokę (Guigaitę) Utenos gatvėje retokai pamatysi. O jei kartais išsiruošia esant būtinybei, tai tik patys akyliausi pastebi, kad jos žingsniai atsargesni, judesiai apgalvoti, klausa įtempta. Ne, ji neišsiblaškiusi, bet gali neatsargiai žengtelėti
nuo šaligatvio į gatvę, gali užkliudyti priešais einantį žmogų, praeiti pro pažįstamą nepasisveikinusi, ne į tą takelį pasukti, ne prie tų lauko durų prieiti. Jauna, liekna, sportiško sudėjimo moteris viena tiesiog šiaip sau pasivaikščioti beveik neišeina, parduotuvių nelanko, parkais nesigroži, kavinėse nesėdi, žmonių susibūrimų vengia, automobilio nevairuoja, tapyba ar kitais menais nei pati užsiima, nei kitų darbais žavisi, šokių, kino, teatro salės jos irgi nedomina. Kodėl? Atsakymas labai paprastas: Ramunės gyvenime dominuojanti viena vienintelė spalva – juoda. Taip, taip, ji nemato, bet labai stengiasi būti savarankiška, pasirūpinti ne tik savimi, sūneliu ir vyru. Bet ir tai dar ne viskas – ji nenori būti „pašalpine“. Vienas jos gyvenimo credo – pragyvenimui noriu užsidirbti pati. Tai ir dirba. Ramunė – puiki masažuotoja, jau ne vienai dešimčiai žmonių padėjusi susigrąžinti sveikatą, pajusti kitokią gyvenimo kokybę, praplėsti judesių amplitudę. Reklaminiuose leidiniuose jos skelbimų neieškokite, nes, pasak jos, pati patikimiausia reklama – iš lūpų į lūpas…
… Ramunė – šeštasis vaikas iš septynių Guigų šeimoje. Lemtis Ramunei išbandymus siuntė nuo pat vaikystės: atėmė spalvas dar tada, kai mergytei tebuvo dveji metukai. Susirgo paprasčiausiu gripu, o šios ligos komplikacijos visą pasaulį nudažė
juodai. Ko gero, lemties tikslas buvo sugniuždyti mergytę, bet jai nepavyko. Kaip pasakytų ją pažįstantys – „ne ant tos pataikė“. Taip, taip, lemčiai labai nepasisekė. Ramunė ne iš tų, kurias lengva įveikti…
Žinoma, akliesiems mokytis bendrojo lavinimo mokykloje tada nebuvo jokių galimybių. Todėl paruošiamąją klasę Ramunė pradėjo lankyti Vilniaus Antano Jonyno vidurinėje mokykloje ir apsigyveno bendrabutyje. Laimei, ir mergaitės mama nė negalvojo nuleisti rankų. Maršrutiniai autobusai ir kelias nuo Pačkėnų kaimo, esančio Utenos rajone, iki Vilniaus tapo šeimos kasdienybe: pirmadienį abi su mama į
sostinę, penktadienį – iš sostinės į Pačkėnus. Nuo penktos klasės Ramunė į Vilnių nuvažiuodavo ir namo sugrįždavo savarankiškai. „Išmokau, – mums kalbantis šypsodamasi sakė Ramunė, lyg ne apie didelę problemą kalbėtume, o apie tai, kaip, tarkim, suvalgyti obuolį. – Instinktyviai jaučiau, kada įvažiavus į Vilnių išlipti iš Utenos autobuso, kaip dar pavažiuoti keletą sustojimų miesto autobusu, kaip nueiti iki mokyklos, kaip įeiti pro duris… Žinoma, reikėjo pasistengti, svarbiausia, susitaikyti su mintimi, kad kitaip nebus, kad pačiai teks viskuo pasirūpinti, kad net patys artimiausi ir mane labai mylintys žmonės negalės visą gyvenimą už rankos vedžioti, man pinigus uždirbti,
manimi rūpintis. Visi turi savo gyvenimus.“
Pabaigusi vidurinę, Ramunė įstojo į Utenos kolegiją, kur įgijo socialinio pedagogo profesiją. Mokantis paaiškėjo, kad pasirinktoji profesija merginai tiesiog „nelipo prie širdies“, bet užsibrėžtą tikslą pasiekė – baigė mokslus kartu su visais bendrakursiais.
Suvokusi, kad socialinės pedagogės darbo tikrai nedirbs, kūrė kitus ateities planus. Sužinojusi, kad Vilniaus kolegijoje tuomet buvo ruošiami masažuotojai, o programa pritaikyta akliesiems, suprato, jog labai pasisekė. Pačiu laiku pataikė, nes greitai tokios studijų programos čia nebeliko…
Kai Ramunė tebuvo baigusi tik pirmą kursą, į kolegiją atvykęs Santariškių reabilitacijos centro vadovas, turėdamas tikslą rasti čia specialistų savo įstaigai, pasirinko būtent ją. Nuo to laiko mergina ir dirbo, ir mokėsi, ir, žinoma, džiaugėsi puikia
praktika. Reabilitacijos centras buvo ta vieta, kur gulėjo žmonės po avarijų, traumų, operacijų, sunkių ligų. Kai kuriais atvejais tik masažas jiems tegalėjo padėti. Žodžiu, geresnės vietos praktikai nė nereikėjo tikėtis…
Netrukus paaiškėjo, jog lemtis, kurį laiką gal kitiems piktų kėslų tinklus mezgusi, gal kitų svajones į šipulius sudaužyti besitikėjusi, staiga kažkaip susizgribo, kad Ramunės neįveikė, kad mergina nepasidavė jos užmačioms, kad savarankiškai tvarkosi, neverkšlena, kad yra gerbiama, tai ėmė ir vėl apsireiškė jos gyvenime. Šį kartą dar skaudžiau vožtelėti sumanė: Ramunės mylimasis, sužinojęs, kad į pasaulį ateis nauja gyvybė, nepanoro dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais…
Lemtis dar kartą turėjo skaudžiai nusivilti: Ramunė nepalūžo. Žinoma, išdavystės strėlėmis sužeistos širdies žaizdos ilgokai gijo, bet visas negandas ištverti padėjo artimieji, o guvus berniukas augo kaip ant mielių suteikdamas mamai daugybę džiugių akimirkų. Kai vaikutis paaugo tiek, kad jau suprato, jog jo mama ne
tokia, kaip kitų vaikų, pats labai stengėsi jai padėti. Esu mačiusi juos abu gatvėje. Berniukas be perstojo čiauškėjo: mamyte, dabar prieš mus medis, mamyte, šaligatvis baigiasi, mamyte, čia pėsčiųjų perėja, mamyte…
Sūneliui paaugus, Ramunė kartu su dar dviem jaunomis moterimis atidarė grožio saloną: dvi gražino moteris (manikiūras, pedikiūras, blakstienų priauginimas), o Ramunė, įvaldžiusi klasikinį, segmentinį ir taškinį masažus, ėmėsi darbo. Nesvarbu, kad akys nemato, svarbu, kad rankos viską jaučia ir gali…
Žinoma, vos pradėjus dirbti, klientų eilės už durų nesirikiavo. Bet pamažu pamažu jų skaičius didėjo. Apie puikią specialistę garsas sklido iš lūpų į lūpas, todėl jau prireikė ir išankstinės registracijos…
O ką veikė lemtis? Matyt, nuleido rankas, supratusi, kad atšipo jos dantys bebandant įkąsti šiai moteriai, todėl turbūt ieško naujų aukų. Tokių, kurias galėtų įveikti. Ramunė tuo pasinaudojo – ėmė ir dar kartą įsimylėjo. Žmogų, kuris ir ją nuoširdžiai
pamilo, nes suprato, kad ne viską galima pamatyti akimis, ne viską netgi akylai žiūrėdamas gali pastebėti. Pasirodo, meilei netgi nereikia spalvų, meilei reikia mylinčio žmogaus…
Stebėjausi Ramunės tolerantiškumu. Kartą prieš pat Naujuosius metus atsitiko nelaimė (mirė artimas žmogus). Teko važinėti po parduotuves, šį bei tą nupirkti. Buvo jau vėlokas vakaras, tamsu. Kai Ramunė automobilyje, kurio durys buvo pravertos, liko viena, nepastebėjo, kad ant jos kelių buvusi piniginė su laidotuvėms skirta stambia pinigų suma ir daugybe dokumentų išslydo ir nukrito po automobilio ratais. „Piniginėje buvo ne tik pinigai, bet ir dokumentai su mano vardu, pavarde, adresu, neįgalumo pažymėjimas,
įvairiausi čekiai, todėl radusiam žmogui labai nesudėtinga buvo susirasti mane ir viską gražinti. Na, nors dokumentus, bet niekas to nepadarė, – praėjus kuriam laikui pasakojo Ramunė. – Gal tam žmogui pinigų dar labiau nei mums reikėjo, bet dokumentai niekam
kitam negalėjo praversti… “
Dabar Ramunės ir jos draugių grožio salonas išsikėlęs į kitas patalpas Aukštakalnio mikrorajone. Norint patekti pas Ramunę, jau būtina registruotis iš anksto ir kokią savaitėlę palaukti. Ir jos sūnelis gerokai ūgtelėjo. Jau penktokas, baseine mėgsta paplaukioti.
Ramunę prajuokinau paklaususi, ar esant tokiam klientų srautui ji vakare sugrįžusi iš darbo dar gali išlaikyti šaukštą rankoje? „Išlaikau, išlaikau, nes per dieną padarydama trumpas pertraukėles masažuoju aštuonis žmones. Kartais ir vienu kitu daugiau, jei labai prireikia, – juokdamasi atsakė. – Sunkoka tik ištaikyti laiko
atostogoms, nes vyras dirba užsienyje ir tik kas keletą mėnesių grįžta namo. Mano klientai irgi negali ilgai laukti, bet kokiai savaitėlei išvažiuojam visi prie jūros ar kur nors kitur.“
Ištekėjusi Ramunė pakeitė ne tik pavardę, bet ir gyvenamąją vietą. Dabar iki darbo yra apie keturis kilometrus. Kai vyras būna namuose, tai žmoną atveža į darbą, o vakare pasiima. Kai jo nėra, moteris kviečia taksi. Kadangi važinėja kasdien, su kai kuriais taksi vairuotojais jau netgi susidraugavo, o vieną jų, vyresnio amžiaus vyrą, Ramunės sūnelis netgi vadino seneliu… Taksistai žino moters problemą, todėl, atvežę ją į darbą ar atvažiavę paimti, sustoja taip, kad Ramunei būtų patogiau įsėsti į automobilį ar išlipus lengvai rasti kelią į darbą.
Vyras bandė įkalbėti žmoną nebedirbti, nes šeimai užtektų jo uždirbamų pinigų, bet jauna moteris nepasidavė įkalbinėjimams – noriu dirbti ir užsidirbti pati.
Pripažino, kad šis darbas jai – pats tinkamiausias. Kitur savęs net neįsivaizduoja, nors puikiai supranta, kad darbų pasirinkimas žmogui su regos negalia gana ribotas.
Kaip tik tą dieną, kai kalbėjausi su Ramune, įsismarkavo vėjas. Sinoptikai buvo įspėję, kad vėjo greitis gali siekti apie 25 metrus per sekundę, tai, ko gero, taip ir buvo. Mano namo palangėje augančius medžius jis lankstė lyg plonytes smilgeles, tuo tarsi primindamas, kad jis – vienas galingesnių gamtos valdovų. Tas vėjo siautulingas šokis baigėsi tuo, kad vėlai vakare kažkuriam laikui dingo elektra. Atrodė, jog kažkas specialiai pasistengė (juokauju, žinoma), kad pajusčiau, ką reiškia gyventi tamsoje. Taip, pajutau.
Ir ne pačiu geriausiu būdu. Atrodo, savame bute viskas sava, visi baldai, indai, kriauklė, durys yra ten, kur ir turi būti, bet, eidama iš kambario į virtuvę, atsitrenkiau į staktą, dėdama puodelį ant stalo apverčiau vazą su vaisiais, norėdama įsipilti sulčių pusę jų
išliejau ant stalo…
Kai gyvenimas išbraukia spalvas, suteikia galimybę matyti širdimi, pajusti ištarto žodžio virpesį, rankos prisilietimo švelnumą,palieka kvapus ir garsus.
Prireikus savarankiškai išeiti į gatvę, Ramunei padėtų šuo vedlys, baltoji lazdelė (nors vargu ar visi žino ką ji reiškia), bet moteris tuo nelinkusi naudotis, nes nenori atkreipti dėmesį į save, nenori, kad praeiviai jos gailėtųsi, kad nueinančią palydėtų žvilgsniu…
Kažką atimdamas, o tuo pat metu duodamas gyvenimas tarsi patikrina dvasios stiprybę. Leidžia į pasaulį pažvelgti sielos akimis.
Genovaitė ŠNUROVA
