Dabar jau visi sutaria, kad priklausomybė – tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Daug kartų teko rašyti apie anoniminių alkoholikų klubus, savitarpio pagalbos grupes. Viskas šiuo atveju lyg ir aišku, tačiau kalbėdami apie tai retai pagalvojame apie priklausomybių turinčio asmens šeimą: sutuoktinį, vaikus. Juk jie irgi kenčia. Ar galima padėti jiems? Ir kaip? O ar jūs žinojote, kad Utenoje Dievo Apvaizdos bažnyčios Parapijos namuose veikia Al-Anon savitarpio pagalbos grupė šeimoms, kurių artimieji serga priklausomybėmis? Aš nežinojau. Todėl galima daryti išvadą, kad apie tai turime per mažai informacijos.
Daugelis į Al-Anon kreipiasi apimti nevilties, netikėdami, kad kas nors pasikeis, ir negalėdami toliau taip gyventi. Jie jaučiasi apgaudinėjami mylimo žmogaus, pavargę nuo pareigų, nereikalingi, nemylimi ir vieniši. Kiti įsitikinę savo teisumu ir linkę kontroliuoti. Vis dėlto į Al-Anon ateinama kai ieškoma pagalbos.
Į Al-Anon kreipęsis dėl kito žmogaus alkoholizmo padarinių, greitai suvokia, kad pats turi keisti mąstymą, kad išmoktų gyventi geriau. Al-Anon mokomasi įveikti savo manijas, nerimą, pyktį, neigimą ir kaltės jausmą. Bendrijoje nusimetama emocinė našta dalinantis patirtimi, stiprybe ir viltimi su kitais grupės nariais. Lankydami susirinkimus žmonės pamažu suvokia, kad daugelis sunkumų kyla dėl jų pačių nuostatų. Pradėdami jas keisti žmonės sužino apie pareigas sau. Susigrąžinę savivertę ir meilę jie auga dvasiškai. Svarbiausia yra nukreipti dėmesį nuo alkoholiko į savo gyvenimą, kurį iš tiesų galima pakeisti.
Jaukioje Parapijos namų salėje su Al-Anon grupės vadove Gražina (vardas pakeistas) geriame arbatą ir kalbamės. Utenoje Al-Anon grupė veikia jau aštunti metai. Pati Gražina sako su Al-Anon veikla susipažinusi kur kas seniau. Ji pati kentėjo gyvendama su priklausomybę nuo alkoholio turinčiu vyru. O ir augusi šeimoje, kurioje tėvas gėrė, bet motina taip ir nepriėmė jokių sprendimų. Pati Gražina augino keturis vaikus.
„Gyvendama su geriančiu vyru aš gyvenau jo gyvenimą: gaminau valgyti, skalbiau jo drabužius, atidavinėjau jo skolas. Buvau visiškai nuo jo priklausoma. Nesu kažkokia išskirtinė. Yra statistika, kad nuo panašių problemų Lietuvoje kenčia kas aštunta šeima. Al-Anon programa Lietuvoje jau daugiau nei trisdešimt metų. Programos grupės puikiai veikia didžiuosiuos miestuose, tačiau nedideliuose miesteliuose, kur žmonės vieni kitus pažįsta, yra sunkiau. Prieš devyniolika metų kurdami tokią grupę Molėtuose mes taip pat rizikavome. Bet programa taip gerai parengta, kad anonimiškumas, konfidencialumas yra užtikrintas. Mes niekada neaptarinėjame, mes niekada nieko nekritikuojame. Mes gerbiame vieni kitus ir paslapčių, kurias čia išgirstame, neišnešame į viešumą. Svarbu yra kalbėti, išsikalbėti, išgirsti. Juk link savęs atveda ieškojimas ir kitų žmonių geranoriškumas. Žmonės ateina čia praradę viltį, pradėję grimzti į psichines ligas. Aš ir pati dabar galvoju, kad jei nebūčiau atėjusi čia, kažin ar pačiai nebūtų pradėjęs „važiuoti stogas“. Būčiau tik toliau bridusi į depresijų liūną, kada galvoje įsitvirtina viena mintis – užbaigti su savimi. O išeitis visada yra. Ir dabar viską darau, kad ši informacija pasiektų kuo daugiau žmonių. Mes darome netgi atvirus susirinkimus, į kuriuos gali ateiti visi. Prieš porą metų turėjome tokį projektą – kartu su anoniminių alkoholikų klubo nariais apvažiuoti visus Aukštaitijos rajonus. Susitikome su policijos, savivaldybių socialiniais darbuotojais, skleidėme informaciją. Tos informacijos lyg ir yra, bet ar ji pasiekia tuos žmones, kuriems ji reikalinga, sunku pasakyti. Internete dabar daug informacijos, bet reikia žinoti, ko ieškoti. Esu šios organizacijos patriotė ir apie ją kalbu su visais, nes žinau, jeigu man padėjo, gali padėti ir kitiems. Visi mes, alkoholikų šeimos nariai, norime jiems padėti. Tik atėjusi čia aš supratau, kad niekas negali padėti, jeigu žmogus pats to nenori. Aš galvojau, kad man pavyks jam išaiškinti, įtikinti jį, ir jis pats ieškos pagalbos. Šventas moterų naivume! Taip besielgdamos mes darome meškos paslaugą. Tokiais atvejais yra geriau pasitraukti į šalį ir leisti žmogui kovoti su savo demonais pačiam. Žmogus pats turi atsakyti už savo poelgius. Jeigu tu atiduodi jo skolas, tai jis ir toliau skolinsis ir nesuks sau galvos, kaip tas skolas reikės atiduoti. Priklausomybė taip paveikia žmogaus protą, kad lieka tik viena mintis – kaip gauti ir toliau svaigintis. Aš vis jam sakydavau, kad jei jis nenustos gerti, aš negyvensiu su juo. Jis ir pats tuo netikėjo, jam atrodė, kad visą gyvenimą taip ir bus, kol aš vieną kartą nepriėmiau to sprendimo ir nenunešiau dokumentų skyryboms. Prieš priimdama tokį sprendimą aš tariausi su vaikais ir jų žodžiai, kad ne mes nenorime gyventi su geriančiu tėvu, turėjo lemiamą įtaką mano apsisprendimui. Vyras ne tik gėrė, bet ir smurtavo. Vaikai, laukdami pareinant tėvo, guldavosi miegoti su drabužiais, kad greičiau būtų galima pabėgti. Gyventi su juo buvo nesaugu ne tik man, bet ir jiems. O aš, kaip mama, buvau atsakinga ir už juos. Mačiau, kad slysta vis žemyn: išmetė iš vieno darbo, paskui iš kito, pragėrė vairuotojo teises… Kiti vyrai po tokių įvykių padaro išvadas ir sugeba atsikelti. Jis to nepripažino ir nedarė išvadų. Sako, reikia žmogui leisti pasiekti dugną, tada arba jis pasiekęs nuo jo atsispirs ir pakils, arba liks tame dugne. Įdomiausia, kad po skyrybų nutruko santykiai su mano gimine, o su buvusio vyro gimine bendrauju iki šiol. Praėjus daugiau nei 15 metų po skyrybų tiek aš pati, tiek vaikai pripažįsta, kad tai buvo vienintelis ir teisingas sprendimas. Klausausi kitų istorijų ir žinau, kad yra atvejų, kai žmonos nepalieka vyrų, kai jie geria, bet išsiskiria tada, kai jie meta svaigintis. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad jos jau nebemoka gyventi su blaiviu žmogumi. Todėl nėra abejonės, kad pagalba reikalinga ne tik girtaujančiam, bet ir jo šeimos nariams – Al-Anon dvylikos žingsnių programa suteikia tokią galimybę“, – sakė Gražina.
Vytautas Kaziela
