Genovaitė ŠNUROVA
Vaiva LEIŠIENĖ
Senoliai buvo įsitikinę (matyt, turėjo tam pagrindą), kad
Aukščiausiasis kiekvienam ant pečių uždeda išbandymų kryželį. Jei mato,
kad lengvai jį neši, parūpina sunkesnį. Jei ir tą sugebi panešti,
parenka dar sunkesnį ir stebi, ką su juo darysi: bandysi nusimesti ar
kantriai neši jį toliau. Jei mato, kad klumpi, kad nuo naštos linksta
keliai, naštą palengvina arba visai nuima nuo pečių. Užtat jeigu mato,
kad neši, nesvarbu, kad sukandęs dantis, tai dar ir prideda, tarsi
norėdamas patikrinti žmogaus galimybių ribas…
Lemtis
Onutę Palubinskienę nutarė išbandyti dar paauglystėje. Tik nežinia,
kodėl ant jaunų ir dar labai gležnų petelių pirmuoju bandymu uždėjo patį
sunkiausią kryžių – tėvų netekties. Kitaip sakant – našlaitės kryžių.
Tėtį vėžys sugraužė per porą mėnesių, o tokia pačia liga susirgusi
motina, prieš tai slaugiusi didžiausius skausmus kentusį vyrą, nutarė
nesigalynėti su liga… Per nepilnus metus Onutė neteko abiejų tėvų. O
jai tebuvo vos septyniolika…
Svajones teko pamiršti
Onutė turėjo vienintelę svajonę – mokytis režisūros. Su džiaugsmu
kibusi į išsvajotos profesijos mokslus, tegalėjo pasimokyti tik vos dvi
savaites. Dar nė pilnametystės nesulaukusi mergina, netekusi abiejų
tėvų, neteko ir materialinio pagrindo. Kitaip sakant, žemė išslydo iš po
kojų…
Supratusi, kad svajonė sudužo į smulkius šipulius, kad
niekas kitas ja nepasirūpins, kad nenugyvens jai skirto gyvenimo,
mergina pradėjo dirbti. Juk reikėjo kažkaip pragyventi. Jau dirbdama,
neakivaizdiniu būdu baigė Maskvos kooperacijos institutą (Vilniaus
filialą), įgijo nieko bendro su režisūra neturinčią
buhalterio-ekonomisto profesiją, bet visada norėjo būti scenoje. Užpalių
kultūros namų dramos būrelis, ko gero, buvo vienintelė atgaiva meniškos
sielos moteriai – čia ji galėjo įsijausti į pačius įvairiausius
vaidmenis, išgyventi pačius tauriausius herojų jausmus.
Onutė niekada
neieškojo, kur geriau, – Užpaliai taip ir liko vienintele jos gyvenimo
stotele, pačiu svarbiausiu uostu, padėjusiu atlaikyti visus likimo
siųstus išbandymus. Čia ją ir meilė aplankė, čia ir dukra gimė, čia
sutikta daug gerų žmonių, padėjusių tada, kai buvo sunkiausia.
Dešimtmečiams nusiridenus į istorijos pakalnę, čia ir našle, ir uošve,
ir močiute tapo…
Lemtis nepamiršo
Amžiaus rykšte vadinama liga – vėžys– įsisukusi ir į kitų žmonių
gyvenimus, ne vieną susirgusiojo artimąjį parklupdžiusi prie kapo
duobės, po keleto dešimtmečių sugrįžo į Onutės namus. Moteris atvirai
pasakojo apie tai, kad, pajutusi, jog kažkas negero vyksta jos
organizme, kreipėsi į medikus. Jie siuntinėjo vienas pas kitą, bet ligos
nerado. Visi pasakydavo tą patį – sveika.
Bet Onutė sveika
nesijautė. Kartkartėmis vis lankėsi pas gydytojus, pasakojo jiems apie
savo negalavimus, o jie kartojo tą patį – sveika.
Iš dalies moterį
džiugino tokios medikų išvados (kas gi nenori būti sveikas), bet
sveikatos nebuvo. Nesiliaujantys skausmai sakyte sakė – nenuleisk rankų,
ieškok ligos. Ji ir ieškojo, bet ir toliau buvo siuntinėjama „nuo
Einošiaus pas Kaipošių“, o išvada nesikeitė – sveika. Neva ieškai, ko
nepametusi.
Po keleto metų Onutė kreipėsi į visai kitos srities
gydytoją – į echoskopuotoją, kuris irgi pasakė, kad „iš jo pusės“ ji
esanti sveika. Moteris neatlyžo. Ji jau netgi nebeprašė, o tiesiog
maldavo gydytoją echoskopu „pasižiūrėti“ į jos nurodytą vietą. Gydytojas
labai ilgai atsikalbinėjo, sakė, kad negali „lįsti į ne savo sritį“,
bet galiausiai pasidavė moters prašymui. Rezultatas trenkė lyg perkūnas
saulėtą dieną – vėžys, ketvirta stadija…
Tada visi gydytojai, pas kuriuos moteris daug metų lankėsi, „pamatė“ ir patvirtino diagnozę – tikrai vėžys…
Onutė
ir šiandien nenori prisiminti visų onkologiniams ligoniams skirtų
procedūrų ir savijautos po jų, bet pergale prieš nepagydomą ligą tikrai
džiaugiasi – liga nugalėta, tai ko daugiau begali norėti. Apie savo ligą
ji kalba ramiai, tarsi tai būtų buvusi pati paprasčiausia sloga. „O ką
pakeisi, jei nuolat apie ją galvosi, liesi ašaras ar nesiliausi savęs
graužti klausimais: kodėl būtent man taip atsitiko, kodėl būtent dabar,
kodėl, kodėl… Kiek skirta, tiek gyvensi. Ir nė dienos trumpiau ar
ilgiau,– įsitikinusi O. Palubinskienė. – Reikia gyventi įprastinį
gyvenimą ir ne apie mirtį galvoti, o užsiimti širdžiai miela veikla.
Tada visos ligos išbėgios… “
Paveikslai, gėlės, suvenyrai
Onutė namuose nesėdi be užsiėmimo. Ant sienų prikabinta jos tapytų
paveikslų, visa „oranžerija“ iš organzos (toks audinys) „išaugintų“
įvairiaspalvių gėlių žiedelių, iš jos namų iškeliavusių netgi į tolimas
šalis. Tūkstančiai tokių mažų šedevriukų sukurta ir tai toli gražu
negalutinis skaičius.
Kai pajunta, jog mintys dėliojasi į posmus, ima
į rankas rašiklį ir užrašo. O prieš keletą metų, kai šventė savo
septyniasdešimtmetį, moterį nustebino dukros Inos staigmena – nemačiomis
surankiojusi motinos eilėraščius sudėjo juos į knygelę…
Jaunimas,
ko gero, net nežino, kas tai yra džiuto maišai ir kam jie reikalingi.
Tik vyresnės kartos žmonės prisimena, kaip jie praversdavo per
bulviakasį. O kai atsirado gerokai lengvesnių, bet ganėtinai stiprių
maišų, džiuto maišus visi pamiršo. Gal ir turi kur nors užmetę ūkio
pastatėliuose, bet jie palikti tik, ko gero, pelių gūžtoms susisukti…
Užtat
Onutei netgi džiuto maišai – puiki kūrybinė medžiaga. Išplauna juos,
sutvarko, susikarpo reikiamo dydžio gabaliukais ir… suraito iš jų
rožių žiedus. O tada… O tada matytumėte, kaip jie panaudojami… Jei
ji pati nebūtų pasakiusi, niekaip nebūčiai įtarusi, kad jos rankų darbo
meniškiems kūrinėliams panaudoti tokie daiktai, kuriuos kiti, nė
nesusimąstydami, išmeta į šiukšliadėžę (skardinės nuo šunų, kačių ėdalo,
įvairios pakuotės ar talpos nuo skalbimo priemonių). Moteris juos
apvynioja storoku siūlu ar plona virvele, o ant jų pritaiso puokštelę
rožių žiedų. Žiūri ir neatsistebi išradingumu.
„Jei būtų tik rankos
užimtos, tai mintys visur skrajotų. Gal tada ir apie blogiausius dalykus
nuolat galvotum. O kai ir galva nuolat prikimšta visokiausių idėjų,
apie nieką kitą galvoti negali“, – įsitikinusi užpališkė.
Reikia tikėti
Deja, liga dar kartą priminė apie save. Vėl jaudulys, vėl savotiška
sumaištis. Neprarasti sveikos nuovokos nelengva, tačiau moteris
pavydėtinai rami – sodina daržoves, džiaugiasi aplink namus augančių
gėlių žydėjimu ir yra tvirtai įsitikinusi, kad liga ir šį kartą bus
priversta trauktis. Optimizmas tikrai nugalės, nes kitaip ir negali
būti…
Visada reikia tikėti žmogaus pergale prieš ligą. Netgi tada,
kai nusivili, kai pritrūksta jėgų. Tik tvirtai tikintiems gera baigtimi
gyvenimas dovanoja tai, apie ką svajoji.
Nuo Užpalių iki Vyžuonų nėra
ir dešimties kilometrų. Čia gyvena kita moteris, serganti ta pačia
liga. Bet tai jau kita istorija…
Aš sergu, bet tai nėra nuosprendis mano gyvenimui
Pasakojimą apie save Galina Zazajeva pradeda šiek tiek neįprastai –
kalba apie gražų Vyžuonų miestelį, apie gatvelę, į kurią prieš šešiolika
metų, pardavę butą Utenoje, atvažiavo su vyru Vladimiru. Jau tuomet
pamatė, kad ne tik miestelis gražus – čia gyvena ir geri žmonės. Tačiau
kad kaimynai mieli, nepaprastai nuoširdūs, paslaugūs, pajuto tada, kai
sužinojo, jog serga onkologine liga. Tuomet moteris suprato, kad ne
savi, o kaimynai greičiau išties pagalbos ranką, juolab kad visi jos
giminaičiai gyvena toli.
Žinia apie ligą moterį užklupo netikėtai.
Nieko neįtardama Galina nuėjo pas gydytoją Beatą Naumkinienę recepto
vaistams. Tačiau rūpestinga gydytoja ne tik receptą išrašė, bet ir
pasiūlė pagal programą atlikti mamografinę krūtų patikrą. „Sutikau, –
prisimena Galina, – prieš porą metų balandžio 4 dieną man buvo atliktas
tyrimas, po kurio iš gydytojos Janės Onos Palskienės išgirdau žinią, kad
teks važiuoti į Vilnių, į onkologinę ligoninę. Mane ištiko šokas,
puoliau į ašaras dar nespėjusi išeiti iš kabineto. Bet gal Dievas man
pasiuntė mano gydytoją (aš esu astmatikė) pulmonologę Violetą
Griškevičienę. Girdžiu jos nuoširdų klausimą: „Galina, kas atsitiko?“, o
žodžio ištarti negaliu. Tik medicininius dokumentus jai ištiesiau… Ir
įsivaizduokite – po penkių dienų jau buvau Vilniuje Nacionaliniame
vėžio institute pas nuostabų gydytoją Saulių Bružą. Tai V. Griškevičienė
mane užregistravo. Iškart buvo atlikti kraujo tyrimai.“
Išgirdus šią žinią, viskas apsiverčia aukštyn kojomis
Vėžys – viena klastingiausių ir pavojingiausių šio amžiaus ligų.
Kasmet Lietuvoje šią diagnozę išgirsta daugiau nei 17000 žmonių. Nors
sergamumas dažnesnis tarp vyresnio amžiaus lietuvių, su šia liga
susiduria ir jauni, energingi žmonės.
„Kai išgirdau tokią žinią,
viduje tarsi viskas apsivertė, – tęsia pasakojimą Galina. – Bet praėjus
keletui dienų susitvardžiau, ėmiau ramiau vertinti situaciją. Dar prieš
vizitą pas S. Bružą ėmiau save tikinti, kad viskas bus gerai. Pamenu,
pripuolusi prie interneto daug skaičiau. Save nuteikiau pozityviai,
planuodama, ką turiu padaryti.“
Galina įsitikinusi, kad žinios apie
ligą nereikia slėpti. Geriau, kai aplinkiniai viską sužino iš pirmų
lūpų. Tad kai astmos klubo „Kvėpuok giliau“ nariai ruošėsi ekskursijai į
Latviją, moteris visiems paaiškino, kodėl atsisako kelionės: „Noriu,
kad viską išgirstumėte iš manęs, – aš sergu vėžiu. Buvo paimta biopsija
ir jau patvirtintas krūties vėžys. Sakau tai ne dėl to, kad manęs
gailėtumėte ar aikčiotumėte.“ Pašnekovė žino, kad mes, lietuviai,
pasakodami išgirstą naujieną, mėgstame dar ir nuo savęs pridėti. Taip
informacija labai iškreipiama.
Galina galvojo, kad ją paguldys į
ligoninę, darys operaciją, po kurios taikys gydymą. Bet echoskopijos
metu kepenyse buvo aptiktos metastazės. Tai sunkino padėtį. Todėl
gydytojai skyrė cheminį gydymą. „Ir plika buvau, – apie kovą su liga
kalba pašnekovė. – Nežinia, kaip būčiau visa tai ištvėrusi, jei vyras
šalia nebūtų buvęs. Juk po chemoterapijos labai blogai jautiesi – skauda
ne tik kaulus, raumenis – visą kūną. Žmogus praktiškai pats negali
apsiversti. O ką jau kalbėti apie tai, kad reikia nueiti prie stalo,
pavalgyti… Vyras ir valgį paruošdavo, ir prie stalo nuvesdavo, bet vos
keli šaukštai – ir viskas. Ėmė labai kristi svoris. Kai baigėsi
chemoterapija, man buvo skirta biologinė terapija. Tuomet kas tris
savaites važinėjau į Vilnių.“
Pernai rugpjūtį auglys atsinaujino.
Gydytoja ramino, sakydama nekreipti į tai dėmesio, kadangi liga išėjusi į
kepenis. „Išėjusi, tai išėjusi“, – pamanė Galina. Bet pastebėjo, kad
tas augliukas ne tik didėja, bet ir ima skaudėti. „Ėmiau klausinėti savo
likimo sesių, tų, kurios jau pasveiko. Susiradau klasės draugę po
49-erių metų, kuri jau buvo perėjusi visą šį pragarą. Jos atveju buvo
gerai tai, kad nebuvo metastazių.“
„Yra daktarų, kuriems dėkinga būsiu visą gyvenimą“
„Klasės draugė man papasakojo, jog ją gydė Kaune nepaprastai gera
gydytoja, – tęsia pašnekovė. – Ir aš vykstu į Kauną. Kadangi Kauno
medikai neturėjo tyrimų, gydytoja Jurgita Ežerskienė patarė nenutraukti
gydymo. Atsivežiau visus tyrimus.“ Vilniuje gydžiusi gydytoja,
sužinojusi, kad moteris nusprendė tęsti gydymą Kaune, nesidžiaugė, bet
suprato, kad savo tvirto apsisprendimo Galina nekeis.
Pakeitus gydymo
įstaigą, Kaune buvo atlikta kaulų scintigrafija (branduolinės medicinos
tyrimas). Metastazės buvo aptiktos ir vienuoliktame stuburo
slankstelyje. Tačiau moteris save ramino, kad ne ji viena čia tokia. „J.
Ežerskienė mane nusiuntė pas nuostabią chemoterapeutę Jurgitą
Gudaitienę, – sako Galina. Kiekvieną kartą, paminėjusi gydytojo pavardę,
pašnekovė primena, kokia ji dėkinga kiekvienam medikui, lydėjusiam ją
gydymosi metu. – Gal man taip likimas lėmė, bet aš papuoliau pas labai
gerus gydytojus, jiems būsiu dėkinga visą gyvenimą. Tai gydytojai B.
Naumkinienė, V. Griškevičienė, G. Matulienė, S. Bružas Vilniuje ir
kauniečiai. Apie visus šiuos daktarus negalėčiau pasakyti nė vieno blogo
žodžio.“
„Aš kovosiu“
Galina daug galvoja apie savo ligą, dažnai pasvarsto, kiek dar
jai Dievulis skyrė. Bet paskui prisimena: „Štai mano kaimynė Aida
iškovojo 20 metų, pusbrolio žmona – penkerius metus, aš irgi iškovosiu!
Nepasiduosiu. Viduje reikia kovoti, nusiteikti, kad viskas turi būti
gerai.
Lankydamasi ligoninės koridoriuose sutinku visokių žmonių.
Vieni paskendę savo mintyse, kiti skaito knygas, treti nori bendrauti.
Aš laukdama lašelinės infuzijos procedūrų stengiuosi nesivelti į jokias
diskusijas. Niekada. Visada skaitau knygą.
Pikta, kai išgirstu kalbas
apie neva stebuklingus vaistus, kurie labai veiksmingi, kurių galima
ten ar ten nusipirkti, kainuoja tiek ar tiek… Klausau ir galvoju, tai
kodėl gi jūs čia sėdite ir laukiate, žinodami, kad yra tokių stebuklingų
vaistų?
Labai daug ir uteniškių sutinku. Keista. Eini gatve, su
tavimi sveikinasi, o tenai – tarsi nepažįsta. Gal ir dėl to, kad pats
žmogus nori likti nepastebėtas, kad apie jo ligą nesužinotų kiti. Aš
manau, kad ir kur būtume – bendraukime. Net jei susitikom ten. Juk ten
tūkstančiai žmonių. O kiek gydosi jaunų, mano anūkų metų – va čia tai
didžiulis skaudulys.
Didelių planų ateičiai neturiu, manau, jie nėra
tokie svarbūs. Daug svarbiau, kad aš šiandien atsikėliau, kad nieko
neskauda, matau žmones, medžius, paukščius, saulę – čia yra daug
svarbiau. Ir matau šalia savęs žmogų, kuris manimi labai rūpinasi. Tai,
ko gero, yra pati didžiausia laimė. Tiek daug žinau pavyzdžių, kai
žmogus ir per pusmetį iškeliavo į aną pasaulį. Rodos, važinėjome, lyg ir
gerai buvo, staiga sužinai, kad jo nebėra…
Jei neturite šalia
žmogaus, galinčio padėti, reikia turėti gerą draugą, kaimyną. Bet
išsikalbėti būtinai reikia. Tik be jokių pagražinimų, aikčiojimų,
dejavimų. Be to, kas pakenktų jums patiems. Reikia, kad viskas būtų
pozityvu. Juk galima kalbėti apie perskaitytą knygą, pamatytą filmą ar
apie jaunystę. Temų yra labai daug. Man labai padeda astmos klubas, tik
aš jaučiu, kad greičiau pavargstu, senka jėgos. Juk man dabar lašinama
chemija. Būna, kad bendrauji, o viduje jau kažkas kirba – Galina, tau
rytoj reikės važiuoti…“
