Rasa MILERYTĖ
2013-ųjų lapkritį duris atvėrė Utenos psichikos sveikatos centro dienos stacionaras. Tai vieta, kur suteikiama galimybė sveikti ir socializuotis asmenims, sergantiems depresija ar kitomis psichikos ligomis, kenčiantiems nuo priklausomybių, patiriantiems dvasines krizes. Čia besigydantys žmonės ne tik gauna įvairiapusę specialistų pagalbą, bet ir turi galimybę užmegzti naujus ryšius, susirasti bendraminčių.
Sveikimą užtikrina komandinis darbas
Kaip pasakojo gydytoja psichiatrė Alma Trumpaitė, vienu metu
stacionarą gali lankyti iki 18 žmonių. Paprastai visos vietos būna
užpildytos ir yra žmonių, laukiančių eilėje. „Į psichikos dienos
stacionarą ateina sergantys depresija, šizofrenija, patiriantys nerimą,
bandantys atsigauti po netekties, išgyvenantys dvasines krizes,
kenčiantys nuo priklausomybių, – sakė gydytoja A. Trumpaitė. – Problemos
labai įvairios ir skirtingos, svarbiausias dalykas, į kurį
atsižvelgiam, siųsdami žmogų čia – kad jis nekeltų pavojaus sau ir
aplinkiniams, nebūtų agresyvus.“
Psichikos dienos stacionaro
pacientams teikiama kompleksinė pagalba – bendraujama su socialiniais
darbuotojais ir psichologais, vyksta menų, šviesų, spalvų, kvapų,
audiovizualinė terapijos, organizuojama mankšta, teikiamos gydytojo
psichiatro konsultacijos. Per pertraukas tarp užsiėmimų pacientai gali
bendrauti tarpusavyje ir dalytis patirtimi. Kartą per savaitę žiūrimas
filmas, vėliau visi drauge jį aptarinėja, pasakoja, kokias emocijas
sukėlė matyti vaizdai, diskutuoja, ką šiuo filmu norėta pasakyti. Per
dar vieną – bendravimo – užsiėmimą visi diskutuoja pasirinkta tema.
Pokalbį moderuojanti socialinė darbuotoja arba psichologė užtikrina, kad
kiekvienas turėtų galimybę pasisakyti.
Gydytoja psichiatrė A.
Trumpaitė pasakojo, kad palikdami stacionarą žmonės džiaugiasi
pagerėjusia emocine būsena, naujomis pažintimis, sakosi esą pailsėję,
atsigavę, įgiję naujų jėgų.
Kasmet stacionare apsilanko vidutiniškai
200 žmonių. Kiekvienas per metus čia gydytis gali iki 6 savaičių, jei
būklė negerėja, gydytojų komisija gydymosi laiką gali pratęsti.
Dviejų aukštų stacionaro pastatas pritaikytas neįgaliesiems.
Trikdė žodis „psichika“
„Ilgą
laiką jaučiausi pervargusi, nieko nesinorėjo, vieną rytą nubudau ir
apėmė toks verksmas, kad atrodė, jog krūtinė plyš, negalėjau net
kvėpuoti, – pasakoja psichikos dienos stacionaro lankytoja Ramunė
(vardas pakeistas). – Supratau, kad į darbą nebenueisiu. Nuvažiavau pas
šeimos gydytoją, ji iškart pamatė, kad man ne fizinis negalavimas.
Pasiūlė pasikalbėti su psichologe. Per visą pokalbį praverkiau,
galiausiai ji man pasiūlė ateiti čia.“
Ramunei buvo diagnozuota
depresija. Mums įsikalbėjus moteris atskleidžia, kad kelis kartus
galvojo apie savižudybę: „Atrodė, kad daug paprasčiau bus numirti, nei
šitaip kankintis.“ Ramunė nedetalizuoja, kas išprovokavo ligą, tik
užsimena, kad būta didelių nesutarimų šeimoje, emocinio smurto darbe,
kamavo nepakeliamas vienatvės bei beprasmybės jausmas.
Klausiu
Ramunės, ar nebijojo eiti į psichikos dienos stacionarą – juk apie
įstaigas, kurių pavadinime minimas žodis „psichika“, vis dar sklando
mitai, nemažai žmonių mano, kad tai kažkas gėdingo. Pašnekovė atvirai
pripažįsta: „Bijojau. Galvojau, kad čia gydosi visokie nenormalūs.
Žinojau, kad neturiu ko prarasti, todėl ir sutikau ateiti. Dabar matau,
kad čia tokie patys žmonės kaip visi kiti, o dauguma netgi daug
jautresni, supratingesni už tuos, kurie save laiko sveikais.“
Ramunės
manymu, kaip vieni suserga gripu ar plaučių uždegimu, taip kiti –
depresija, šizofrenija, ir nieko čia nepadarysi – kiekvieną žmogų reikia
priimti tokį, koks jis yra, neatstumti.
„Jei neatstumiam sergančio
gripu, kodėl pašaipiai žiūrim į sergantį depresija? – svarsto pašnekovė.
– Taip neturėtų būti. Bet ir pati tai supratau tik susirgusi ir
atsidūrusi čia. O šiandien galiu pasakyti, kad labai gerai, jog Utenoje
yra tokia vieta kaip psichikos dienos stacionaras. Man čia labai padėjo
ne tik nuostabūs specialistai, kuriems amžinai liksiu dėkinga, bet ir
kiti ligoniai, kurie suprato, palaikė, patarė, išklausė. Iš jų labai
daug išmokau. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę čia gydytis. Po tų
šešių savaičių išėjau pasikeitusi – atsigavusi, supratusi, kad nesu
kalta dėl savo ligos, drąsesnė ir daug geriau besijaučianti.“
Susirado draugų
Karolis (vardas pakeistas) gydytis į psichikos dienos stacionarą atvyko iš Anykščių rajone esančių socialinės globos namų. Vyrui prieš daug metų nustatyta šizofrenija. Pašnekovas džiaugiasi: čia jam daug geriau nei globos namuose – susirado draugų, stacionare dirba malonus kolektyvas, gyvenimas tapo įvairesnis, o, ir jis pats pasijuto kiek savarankiškesnis, nes įstaigoje praleidžia tik dalį dienos, paskui grįžta į butą, kuriuo dalijasi su draugu.
Paklaustas, ar nepavargsta nuo kasdien vykstančių terapijų, sako, kad nors dauguma užsiėmimų patinka, visgi praėjus dienai pasijunta nuovargis. „Labiausiai patinka bendravimas, – sako pašnekovas. – Kiekvienas galim siūlyti temas, išsirenkam, kuri visiems įdomiausia, ir kalbam. Kartais kalbam ir mano pasiūlyta tema.“
Anksčiau Karoliui labai trūko bendravimo, buvę draugai prapuolė, kai kuriuos, kaip pasakoja, pražudė priklausomybės, tad stacionaras tapo išsigelbėjimu – čia vyras užmezgė naujų ryšių, sutiko žmonių, kurių neišgąsdino jo diagnozė. Tai, pasak jo, vienintelė vieta, kur gali jaustis laisvai, nes didesnė visuomenės dalis bijo sergančių šizofrenija, atstumia ligonius.
Kita Karoliui itin patinkanti terapija – menai. Pasakoja mėgstąs piešti, be to, kartais smagu išmokti kažką naujo arba pamiklinti pirštus klijuojant paveikslą iš smulkių popieriaus skiaučių. O štai filmus žiūrėti nelabai mėgsta – sunku išlaikyti dėmesį. Tai – ligos padarinys, kaip ir nuolatinis nuovargis bei apatija. Nežavi jo ir mankšta, o į audiovizualinę terapiją eina mielai – dideliame ekrane rodomi vaizdai ir fone skambanti muzika atpalaiduoja, leidžia pailsėti.
