Rasa MILERYTĖ
„Reikia galvoti, kol neįrodyta kitaip, kad bet kas gali būti susiję su savižudybe“, – taip sakė lektorės Giedrė Gudelytė ir Viktorija Andreikėnaitė, Utenoje vedusios „Safe talk“ mokymus, kurių metu kalbėta apie savižudybių prevenciją. „Vis dar gajūs mitai, kad jei paklausime apie savižudybę, galime pakišti šią idėją žmogui, kuris apie tai visai negalvoja. Tai netiesa, – sakė lektorės. – Jei norime sužinoti, ar kas nors svarsto apie savižudybę, geriausia yra to tiesiai paklausti, vengdami pokalbio tikrai nepadėsime.“ G. Gudelytė ir V. Andreikėnaitė pabrėžė, kad savižudybė – itin sudėtingas reiškinys, o noras nusižudyti niekada nekyla dėl vienos priežasties.
Viena savižudybė – jau
per daug
Išankstiniais
Higienos instituto duomenimis, 2018 m. Lietuvoje nusižudė 683 žmonės.
Lyginant su ankstesniais metais, šis skaičius mažesnis (2017 m. nusižudė
748, 2010 m. – 1018 žmonių), tačiau ir viena savižudybė yra per daug.
Remiantis statistika, dažniau nusižudo vidutinio amžiaus žmonės (45–49
m. amžiaus), tačiau savižudžių yra ir tarp paauglių, ir tarp žmonių,
perkopusių 85 m. amžiaus ribą. Utenos apskrityje pernai nusižudė 47
žmonės, Utenos rajone – 11 žmonių.
Pažymėtina, kad tikrųjų
savižudybės skaičių niekada nežinosime, nes savižudybė gali slėptis po
iš pažiūros atsitiktiniais paskendimais, atsitiktiniu apsinuodijimu,
avarijomis, kitais nelaimingais atsitikimais. Kasmet dar keliasdešimt
tūkstančių žmonių bando nusižudyti, bet pasiseka juos išgelbėti.
Atviras pokalbis skatina ieškoti pagalbos
Tyrimai
rodo, kad didžioji dalis nusižudžiusiųjų arba bandžiusių tai padaryti
bent sykį apie savižudiškas mintis yra kam nors užsiminę, todėl kaskart,
išgirdę kažką apie tai kalbant, turėtume reaguoti rimtai, neskirstyti,
kad vienam kylančios mintys apie savižudybę rimtesnės nei tos, kurios
kyla kitam. Taip pat negalima ignoruoti mėginančio apie tai kalbėti
žmogaus. Vis dar linkstama manyti, kad tylėti – saugiau, nors iš tiesų
yra atvirkščiai: klausdami padėsime atsiverti, prabilti, kalbėti apie
problemas.
Šiandien apie savižudybę kalbama vis drąsiau ir garsiau,
bet tai vis dar išlieka tabu tema, o kol bijosime apie ją kalbėti, anot
„Safe talk“ lektorių G. Gudelytės ir V. Andreikėnaitės, tol nepajėgsime
sėkmingai kovoti su šia problema. „Kaip yra žinoma, beveik visi asmenys,
svarstantys apie savižudybę, kviečia jiems padėti ir iš tiesų nori
gyventi, tik nebenori kentėti skausmo, – sakė lektorės. – Didelė
tikimybė, kad apie savižudybę svarstantis asmuo priims sprendimą
gyventi, jei laiku gaus pagalbą, todėl kiekvienam iš mūsų labai svarbu
gebėti paklausti, ar žmogus turi tokių minčių, gebėti išklausyti ir
patarti, kur galima kreiptis pagalbos. Būtų idealu, jei kiekvienas
visuomenės narys mokėtų paklausti, ar žmogus galvoja apie savižudybę,
nes apie savižudybę svarstantys žmonės randa būdų, kaip pakviesti jiems
padėti.“
Ragina stebėti ženklus
Lektorės
aiškino, kad nors dažniausiai žmonės randa būdą, kaip pakviesti jiems
padėti, kvietimas gali būti netiesioginis, užslėptas. „Kadangi
savižudybė stigmatizuojama, žmonės bijo ir gal nežino, kaip apie ją
kalbėti tiesiai, todėl kalba užuominomis, bet tas užuominas galima
atpažinti“, – sakė G. Gudelytė ir V. Andreikėnaitė.
Anot lektorių,
reikia atkreipti dėmesį, jei šalia esantis žmogus pradeda elgtis
neįprastai, pvz., tampa nerimastingas, dirglus, arba atvirkščiai – ima
elgtis taip, lyg jam niekas nerūpėtų, nors anksčiau buvo atsakingas.
Apie savižudybę galvojantis asmuo gali imti kalbėti apie tai, kad viskas
atrodo beprasmiška, kad jis jaučiasi vienišas, nebemato tikslo arba
jaučiasi tapęs našta. Pavojingos frazės yra apie tai, kad žmogus nori
ištrūkti, išnykti, atsidurti kitame laike ar kitoje vietoje.
Tas,
kuris klauso, turi būti pasiruošęs iš tiesų išgirsti. Kaip sakė
lektorės, jam nebūtina gebėti suteikti pagalbą, užtektų žinoti, kur
nukreipti apie savižudybę galvojantį asmenį.
Nusižudė, įveikta sunkios ligos
Prieš
kurį laiką Margarita „Utenio“ skaitytojams pasakojo apie savo draugę
Rūtą (vardai pakeisti), 25-erių merginą, kuri nusižudė. Pirmą kartą
nusižudyti Rūta mėgino būdama vos 15-os metų, patyrusi nelaimingą meilę.
Mintys apie savižudybę sugrįžo, kai Rūtai buvo diagnozuota šizofrenija.
Margarita svarsto, kad draugė iš tiesų norėjo gyventi, tik negalėjo
ištverti kai kurių gyvenimo epizodų. Pvz., Rūtos mama nenorėjo
pripažinti, kad dukra serga psichikos liga, ilgą laiką draudė jai
gydytis.
Mergina, kaip pasakojo Margarita, labai sunkiai išgyveno
nesutarimus su motina. Be to, augo be tėvo, artimiausiais žmonėmis jai
buvo ne šeima, o draugai. Pasak Margaritos, Rūta turėjo daug draugų, su
kuriais galėjo atvirai kalbėtis apie ligą, ji ne kartą yra sakiusi, kad
nepajėgia taip gyventi ir kad galbūt geriau būtų mirti, tačiau visada
sugebėdavo ištverti, vartojo vaistus, lankėsi pas psichologus, jei būklė
pablogėdavo, guldavosi į ligoninę.
„Ji nebuvo viena, daug žmonių ją
palaikė, – pasakojo Margarita. – Vis dėlto galiausiai neištvėrė. Negaliu
apsakyti, kaip tai mane sukrėtė. Negaliu nustoti apie tai galvoti. Juk
buvo tokia jauna. Vis dar atrodo, kad pasikalbėsim, paklausiu, kodėl
taip padarė, paguosiu ją, nuraminsiu, ir vėl viskas bus gerai. Daug kas
kaltina savižudžius egoizmu, esą jie negalvoja apie artimuosius. Kaip
tai yra kvaila. Žmonės žudosi, nes jiems taip skauda sielą, kad jie
nebežino, kaip nuslopinti skausmą. Kai skauda, apskritai apie nieką
negalvoji, vienintelė mintis, kad tik nebeskaudėtų.
Kiti šneka, kad
žudosi tik bailiai arba pateikia tokį primityvų paaiškinimą – esą
suveikė natūrali atranka, silpniesiems nėra vietos. Nusižudyti nei
bailu, nei drąsu. Savižudybė – didžiausia tragedija, kokia tik gali
įvykti. Jei visuomenė nebūtų tokia abejinga aplinkinių skausmui, gal
mažiau žmonių nusižudytų. Gal ir Rūtos artimieji padarė ne viską, ir aš
gal ne itin pasistengiau, kad nebūtų įvykę to, kas įvyko. Nors, atrodo,
labai stengėmės, bet reikėjo dar labiau.
Apie savižudybę reikia
kalbėti garsiai ir drąsiai, ir kuo daugiau, kad sugebėtume atpažinti
rizikos ženklus ir padėti išgyventi dvasines kančias, kad žmonės
rinktųsi gyvenimą, o ne mirtį.“
Emocinė ir psichologinė pagalba telefonu
Socialinės
apsaugos ir darbo ministerija apmoka gyventojų, skambinančių į emocinę
(psichologinę) pagalbą teikiančias tarnybas, skambučius ir iš dalies
dengia tarnybų administravimo išlaidas. Administravimo išlaidos
skiriamos darbuotojų, organizuojančių ir (ar) vykdančių emocinės
pagalbos telefonu teikimą, darbo užmokesčiui, savanorių, teikiančių
emocinę pagalbą telefonu, rengimui ir informacijos sklaidai.
10
tarnybų dirba susijungusios į 5 linijas: Jaunimo, Vaikų, „Vilties“,
Pagalbos moterims bei „Linija doverija“. Į visas linijas yra galimybė
prisiskambinti iš fiksuoto ryšio ir iš mobiliojo ryšio operatorių
„Bitė“, „Telia“ ir „Tele2“.
Emocinės (psichologinės) pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
„Jaunimo linija“ www.jaunimolinija.lt
Emocinę paramą teikia savanoriai 8 800 28888 I–VII visą parą
„Vaikų linija“ www.vaikulinija.lt
Emocinę paramą teikia savanoriai 116 111 I–VII 11.00-23.00
„Vilties linija“, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt
Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai 116 123 I–VII visą parą
„Pagalbos moterims linija“
http://www.moters-pagalba.lt
Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai 8 800 66366 I–VII visą parą
„Linija Doverija“ (pagalba paaugliams ir jaunimui teikiama rusų kalba)
Emocinę paramą teikia savanoriai – moksleiviai 8 800 77277 II–VI 16:00-20:00
