Rasa MILERYTĖ
Kodėl laikais, kai galime kalbėti apie viską, vis dar negalime drąsiai prisipažinti sergą depresija? Skirtingų sričių specialistai sutaria, kad daugumą socialinių ir psichologinių problemų paveldėjome iš sovietmečio. Depresijos stigmatizavimas irgi atėjo iš tų laikų, kai psichikos liga buvo laikoma gėdinga ir tapo politinio susidorojimo priemone. Stigma išliko tokia stipri, kad daugybė žmonių bijo pripažinti ligą, o jei ir supranta sergantys depresija, nedrįsta kreiptis pagalbos, bijodami pasmerkimo. Bijodami žmonės ryžtasi su liga kovoti vieni, be specialistų pagalbos, o tai neretai baigiasi mirtimi – Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių.
Stigmatizavimas – sovietmečio palikimas
Rašytojas
ir istorikas Tomas Vaiseta knygoje apie psichiatriją sovietmečiu
(1944–1990 m.) „Vasarnamis“ daro išvadą, kad psichikos ligų
stigmatizavimas paveldėtas iš sovietinės okupacijos laikotarpio, kai į
psichikos ligonius buvo žiūrima kaip į silpnesnius visuomenės narius.
Dažnu atveju, nurodoma knygoje, tokie žmonės apskritai buvo atskiriami
nuo visuomenės – ilgiems metams uždaromi įstaigose, įkurtose toliau nuo
miesto, tokios įstaigos buvo vadinamos ne ligoninėmis, o kolonijomis, ir
labiau priminė prieglaudą, o ne net ir pagal tų laikų standartus
modernią sveikimo ir pagalbos instituciją. Monografijoje „Vasarnamis“
nurodoma, kad tokiose įstaigose žmonės įstrigdavo dešimčiai, penkiolikai
ir dar daugiau metų, o vietoj to, kad būtų gydomi, buvo išnaudojami
darbams.
Stigma stiprėjo dėl to, kad sovietmečiu plačioji visuomenė
nebuvo šviečiama apie psichikos ligas. Ligoniai būdavo izoliuojami ir su
išoriniu pasauliu bendraudavo mažai. Ne viename T. Vaisetos archyvuose
rastame skunde nurodyta, kad ligoninėse prieš psichikos ligonius
naudojamas smurtas, o tyrimo metu istoriko kalbinti žmonės, kurie buvo
gydomi psichiatrijos klinikoje sovietmečiu, nurodė, kad skųstis nebuvo
prasmės, nes gydytojai galėjo pasiteisinti, esą ligonis patyrė
haliucinacijas: ligonių artimieji tuo lengvai patikėdavo. Kadangi niekas
tiksliai nežinojo, kas yra psichikos liga ir kas vyksta ligoninėse,
labai lengvai plito mitai apie tariamą ligonių agresyvumą ir
neadekvatumą.
Tuos mitus sumaniai išnaudojo valdžios organai, padarę
atradimą, jog psichiatriją galima pasitelkti kaip politinio susidorojimo
įrankį. Taigi formavosi ir buvo sąmoningai formuojamas psichikos
ligonio kaip visiškai neveiksnaus asmens įvaizdis.
Knygoje „Vasarnamis“ aptariama daugiau psichiatrijos sovietmečiu problemų, kurios šiame tekste nebus apžvelgiamos.
Liga, kurią norima nuslėpti
Kaip
minėta teksto pradžioje, depresija ir šiandien išlieka tarp labiausiai
stigmatizuojamų ligų. Žmonės įsidrąsina kalbėti apie vėžį, fizines
negalias, vis daugiau laisvės su sveikata nesusijusiose temose.
Depresija vis dar yra liga, apie kurią prisipažinti žmonėms gėda.
Iliustratyvus pavyzdys – spaudoje publikuojami depresija sirgusių ar
sergančių asmenų pasakojimai: didesnė dalis jų anonimiški. Žmonės bijo
atskleisti tapatybę, kad nebūtų badomi pirštais, nepatirtų pažeminimo
bendruomenėse, kurioms priklauso. Psichologai, psichiatrai pasakytų, kad
ypač baiminamasi darbdavių požiūrio.
2017 m. išleista knyga be
pavadinimo (sud. Elvyra Kučinskaitė), kurioje pasakojamos
nusižudžiusiųjų artimųjų istorijos – visi 18 pasakojimų anonimiški.
Dažniau tapatybę atskleidžia tik visuomenėje žinomi žmonės, jau
užsitarnavę pagarbą. Apie tai, kaip įveikė depresiją, viešai yra
pasakoję dainininkė Ieva Zasimauskaitė, aktorius Marius Repšys (parašęs
apie tai knygą), aktorė Jurgita Jurkutė-Širvaitė, daug kitų žmonių.
Pasidaliję savo išgyvenimais šie žmonės parodo, kad depresija nėra
gėdinga liga ir kad ji gali užklupti kiekvieną, netgi labai sėkmingą
žmogų.
Visuomenė demonstruoja abejingumą
Tenka
pripažinti, kad didelė visuomenės dalis į depresiją nežiūri rimtai.
Nors palyginus su tuo, kas buvo prieš 10 ar 15 metų, situacija
pasikeitusi į gera, visgi netrūksta teigiančių, kad depresija – tai viso
labo tingumas arba apsileidimas. Vyresnės kartos atstovai sergančius
depresija kaltina, esą šie per gerai gyvena arba nepatyrė tikrojo vargo.
„Pradėk sportuoti, susirask naują pomėgį, dažniau susitik su draugais“,
– tipiniai patarimai, duodami sergantiesiems.
Žmonės gali būti ne
tik abejingi ir nesuprantantys, bet ir pašaipūs bei agresyvūs. Smerkimas
ir patyčios išryškėja socialiniuose tinkluose ir internetinėje
žiniasklaidoje. Labai dažnai po publikacija apie depresiją pasipila
piktų komentarų lietus. Komentaruose kalbama, kad depresija – silpnumo
požymis, nevengiama sergančius pavadinti „durniais“, netrūksta pasiūlymų
nusižudyti, neapykanta sutelpa į vieną vienintelį žodį – „ligonis“: kai
kažkas pavadinamas ligoniu, tarsi savaime aišku, kad galvoje turima ne
cukrinį diabetą, ne gripą, o psichikos ligą. Toks elgesys nulemia dar
didesnį ligos stigmatizavimą, o sergantieji dar labiau traukiasi į
paribį.
Depresiją painioja su protine negalia
Gydytojas
psichiatras Gintautas Dubaka sako, kad Lietuvoje depresija
stigmatizuojama labiau nei Vakarų Europos šalyse, tačiau pamažu ir mes
imame kitaip žiūrėti į šią ligą. „Per mano darbo praktiką teko sutikti
nemažai žmonių, kurie klausdavo, kaip pasakyti artimiesiems, kad serga
depresija, ir ar išvis verta sakyti, bijodavo, kad darbdavys sužinos ir
tai gali pakenkti darbiniams santykiams. Pagrindinė tokių baimių
priežastis, mano galva, yra tai, kad žmonės depresiją dažnai sieja su
protine negalia, nors tai neturi nieko bendro“, – sako gydytojas
psichiatras ir priduria, kad toks mąstymas susijęs su sovietmečio
mentalitetu, kai beveik bet kokia psichikos liga susirgęs žmogus būdavo
laikomas protiškai neįgaliu.
Pašnekovo teigimu, situacija pamažu
keičiasi, nes atsiranda įvairių šviečiamųjų akcijų, ypač jauni
psichiatrai stengiasi aktyviai komunikuoti su visuomene ir perduoti
žinutę, kad depresija nėra gėdinga liga, be to, ši liga išgydoma.
Sunkiau pakeisti vyresnės kartos mąstymą, nes šios kartos atstovus
veikia įvairūs stereotipai. „Žmonės bijo bet kurio žodžio, prasidedančio
šaknimi „psich“, o iš tiesų šio žodžio reikšmė labai graži: Psichė buvo
senovės graiku deivė, sielos personifikacija, taigi kai sakome, kad
kažkas serga psichikos liga, pasakome, kad negaluoja žmogaus siela. Bet
buitiniam lygmeny žodis psichė laikomas baisiu įžeidimu“, – komentuoja
psichinės sveikatos specialistas G. Dubaka.
Taip pat jis pažymi, kad
depresija su tingėjimu, valios trūkumu dažniausiai painiojama tarp
menkesnio išsilavinimo žmonių, kurie gyvena savo mažuose pasauliuose ir,
pasak gydytojo, nors ir domisi, kas vyksta svetimuose kiemuose,
dažniausiai to nesupranta. „Yra ir teigiančių, kad depresija –
šiuolaikinio jaunimo mada, bet toks teiginys neturi logiško pagrindo –
pagal statistiką, vyresnio amžiaus žmonės taip pat serga depresija kaip
ir jaunuoliai. Visos tos negatyvios nuomonės formuoja situaciją, kai
žmonės bijo kreiptis pagalbos, nes gal ir patys yra įtikėję, kad
depresija – mada, žaidimas, dėmesio siekimo forma, – pastebi gydytojas
psichiatras. – Su depresija yra toks įdomus dalykas: tai, kad nėra
pacientų, nereiškia, kad nėra ligonių. Kuo daugiau žmonių kreipiasi
pagalbos, tuo situacija, galima sakyti, geresnė, nes žmonės ne tik gauna
galimybę sveikti, tai taip pat parodo, kad stigma mažėja. Aišku, reikės
dar daug laiko, kol viskas iš pagrindų pasikeis, bet neabejoju, kad
tikrai pasikeis, nes Lietuvos psichiatrijos sistema yra gana neblogai
tvarkoma. Reikia tik daugiau laiko ir, aišku, labai daug darbo.“
