Rasa MILERYTĖ. Viena labiausiai paplitusių priklausomybių – priklausomybė nuo alkoholio, tačiau jų yra kur kas daugiau. Pasak psichologės Editos Pakalnienės, priklausomybe gali tapti viskas, kas mums teikia tikrą ar tariamą malonumą. Psichologė sako, kad jei nepatenkinami baziniai žmogaus poreikiai jaustis saugiai, būti priimtam bendruomenės, patirti veiklos sėkmę ir malonumą, kyla rizika, jog užsimiršimo žmogus ieškos kažkur kitur. Taip pat riziką didina socialinių įgūdžių stoka, nemokėjimas kovoti su stresu, nesprendžiamos psichologinės krizės.
Ar įmanoma įvardyti skaičiais, kiek yra priklausomybių?
Riba tarp priklausomybės ir autonomijos kiekvienam iš mūsų skirtinga. Kiekvienas iš mūsų esame daugiau ar mažiau nuo kažko priklausomi. Priklausomybių yra daug. Tai visa, kas mums teikia tikrą ar tariamą malonumą. Pagrindinės priklausomybės – alkoholis, rūkymas, narkotikai, azartiniai žaidimai, maistas, kompiuteriniai žaidimai, internetas, seksas, apsipirkimai, kava, sportas, kelionės, knygos, darbas ir t. t. Visos šios priklausomybės veikia žmogaus nuotaiką. Kai gauni tai, ko tikiesi, nuotaika kyla, kai negauni, nuotaika blogėja. Malonumą teikia ne tik minėtos priklausomybės bei pasisotinimo jausmas po vartojimo, bet net fantazavimas apie būsimą vartojimo procesą, tarsi ritualą. Pavyzdžiui, įsivaizduojama, kaip malonu bus, kai išgersim vyno taurę pentadienio vakarą ar išlošime 1000 eurų lošimo namuose ar sekmadienį per „Teleloto“. Daugelis priklausomybių žaloja mūsų psichiką, kūną, ardo santykius su artimaisiais ir net jiems ekonomiškai, psichologiškai pakenkia. Kiekvienas turime savęs paklausti, ar kažkuri mūsų priklausomybė nekenkia mums patiems ir artimiesiems. Deja, dažnai geismas priklausomybės objektui būna stipresnis už vidinę motyvaciją gyventi laisvai, autonomiškai, laimingai. Paprasčiausia schema, skirta priklausomybei nustatyti, yra TTK – troškimas, tęsimas, nepaisant neigiamų socialinių, psichologinių, medicininių pasekmių, ir kontrolės praradimas. Priklausomybė užvaldo žmogaus gyvenimą.
Koks yra priklausomo žmogaus portretas?
Šį klausimą formuluočiau kitaip, nes priklausomo žmogaus nėra. Asmuo gali gyventi tam tikroje aplinkoje ir turėti tam tikras charakterio savybes, kurios didina riziką susirgti priklausomybės sindromu. Priklausomybės sindromas – tai oficialus priklausomybės ligos terminas. Jis apibūdina visumą požymių, būdingų priklausomybėms kaip psichikos ir elgesio sutrikimui. Pati pradžia priklausomybės link – šalti, konfliktiški santykiai šeimoje, nesaugus buvimas šalia tėvų bei pačių tėvų netinkamas elgesio pavyzdys. Pagrindinis žmogaus siekis – jaustis saugiam, priimtam, gebančiam kažką pasiekti ir patirti veiklos sėkmę bei malonumą. Jei nepatenkinami šie žmogaus baziniai poreikiai šeimoje, mokykloje, visuomenėje, didėja rizika, kad jis, išgyvendamas sunkius jausmus, tokius kaip nerimas, liūdesys, pyktis, gėda, nusiraminimo ieškos priklausomybėse.
Mokslininkų tyrimai atskleidžia, kad aštrių pojūčių siekimas, impulsyvumas didina riziką vartoti narkotines medžiagas. Taip pat riziką didina asmenybės socialinių, streso įveikos įgūdžių stoka bei psichologinių krizių nesėkmingas sprendimas.
Priklausomybė – nepaprastai sunkiai įveikiama liga. Esu girdėjusi teiginį, kad jei kartą susidūrei su priklausomybe, pavyzdžiui, vartojai narkotikus arba alkoholį, ištikus dideliam emociniam sukrėtimui, vėl grįši prie to. Ar tiesa, kad priklausomybė – nepagydoma liga?
Priklausomybės sindromo gydymas – procesas, kurį sudaro etapas iki gydymo, gydymo etapas ir atkryčio prevencija. Anot mokslininko A. Marlattano, atkrytį pagreitinti gali padidėjusios rizikos situacijos, kurios skirstomos į tris kategorijas: negatyvus emocinis stresas, socialinis spaudimas, tarpasmeniniai konfliktai. Pacientai mokomi atpažinti šias situacijas, jų išvengti arba jas įveikti kitais sveikais būdais.
Nuo alkoholio priklausomi žmonės sako, kad vienintelis sveikimo būdas – anoniminių alkoholikų draugijos. Ką žmonės jose gauna? Kokių dar yra sveikimo metodų?
Priklausomybės gydomos įvairiais būdais. Kiekvienas ligonis turi rasti sau tinkamiausią. Tai psichologo, psichoterapeuto ir psichiatro konsultacijos, medikamentinis gydymas, Minesotos programa ir t. t. Anoniminių alkoholikų draugijose pirmiausia realizuojami baziniai psichologiniai poreikiai. Čia formuojasi priklausymo socialinei grupei jausmas, žmogus patiria supratimą, priėmimą, palaikymą, pagalbą, padrąsinimą iš grupės narių. Dažniausiai viso šito turintys priklausomybės sindromą negauna savo aplinkoje. Šiose draugijose mokomasi gyventi su savo liga, tai padeda išvengti ligos atkryčio.
Kokias žmogaus savybes įvardytumėte kaip svarbiausias, labiausiai padedančias kovoti su priklausomybe?
Manau, labai svarbu ugdyti asmenybės emocinį intelektą. Emocinis intelektas – tai socialinių, emocinių kompetencijų visuma, kuri leidžia gerai jaustis su savim ir su kitais.
Pagrindinės socialinės emocinės kompetencijos yra savimonė, savitvarda, streso valdymas, pasitikėjimas savimi, socialinis sąmoningumas, bendravimo įgūdžiai, atsakingas sprendimų priėmimas.
Priklausomybė – ne vieno žmogaus problema, ji skaudžiai paliečia artimuosius. Su kokiais jausmais, emocijomis susiduria priklausomybių turinčių žmonių artimieji? Kas ir kaip gali jiems padėti?
Mokslininkai yra paskaičiavę, kad nuo vieno žmogaus, kuris yra priklausomas nuo alkoholio, kenčia 6–8 artimi žmonės. Dažnai artimieji suserga netiesiogine priklausomybe. Tai savo asmenybės praradimo liga, tai ne savo, bet priklausomo artimojo gyvenimo gyvenimas. Artimųjų nuotaiką lemia sergančiojo priklausomybe elgesys. Jei jis negeria (nevartoja) – visi džiaugiasi, bet tuo pat metu nerimauja, kada vėl ims piktnaudžiauti (vartos), kai jis vartoja – visi liūdi, pyksta, jaučia gėdą, nerimauja, išgyvena kitus sunkius jausmus. Netiesiogine priklausomybe sergantys artimieji gelbsti ligonį nuo jo netinkamo elgesio pasekmių: skolina pinigus, skambina darbdaviui ir teisina neatvykimą į darbą, tenkina jo norus, veža išblaivinti, atsisako visų savo vertybių, interesų, pomėgių ir perima priklausomybe sergančio artimojo interesus, pomėgius, vertybes ir t. t.
Priklausomybės ligonių artimiesiems rekomenduoju susirasti individualią psichologinę pagalbą arba lankyti savipagalbos grupes, pavyzdžiui, alkoholikų šeimos narių draugiją AL-Anon. Tiek psichologo konsultacijose, tiek savipagalbos grupėse gaunamas palaikymas, padrąsinimas, supratimas, mokomasi pasirūpinti savimi, savo psichine sveikata, gyventi asmeninį gyvenimą, prisiimti atsakomybę už savo jausmus, norus, elgesį, nustoti gėdytis ir jausti kaltę dėl priklausomybe sergančiojo savijautos ir elgesio. Taip pat mokomasi, kaip motyvuoti sergantįjį kreiptis pagalbos, kaip tinkamai elgtis su priklausomybe sergančiu artimuoju, kad jis patirtų netinkamo elgesio pasekmes, kurios galėtų motyvuoti gydytis. Svarbu suvokti, kad už priklausomybės pasirinkimą yra atsakingas tas, kuris vartoja, o ne artimasis. Žinoma, tėvai yra atsakingi už tinkamą, pagarbų, šiltą vaikų auklėjimą, kuris yra viena efektyviausių priklausomybių prevencijos krypčių.
Na, o jei vis dar baisu, gėda priimti psichologinę paramą, galima skaityti savipagalbos knygas, pavyzdžiui, Beattie M. „Ne-priklausomi: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“.
