Vytautas Kazela
Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro Pačkėnų savarankiško gyvenimo namų padalinyje teikiama apgyvendinimo savarankiško gyvenimo namuose paslauga – tai socialinės priežiūros paslauga asmenims (šeimoms), kuriems nereikia nuolatinės, intensyvios priežiūros ir kuriuose sudarytos sąlygos savarankiškai tvarkyti savo asmeninį (šeimos) gyvenimą iš dalies padedant socialiniam darbuotojui. Pačkėnų SGN gali gyventi asmenys (šeimos), savo gyvenamąją vietą deklaravę Utenos rajono savivaldybės teritorijoje ir neturintys nuosavo gyvenamo būsto.
Pačkėnų SGN asmenys (šeimos) patys tvarkosi buitį (gaminasi maistą, moka už komunalines paslaugas, apsiperka), iš dalies padedant socialiniam darbuotojui.
Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro socialinė darbuotoja Valda Bikinienė sakė, kad Pačkėnuose gyvena šeimos, kurios yra savarankiškesnės ir geba gyventi savarankiškai be didesnės specialistų intervencijos. Dažniausiai tai būsto netekimo atvejai. Pavyzdžiui, šeima nuomavosi būstą, tačiau savininkai nutarė nutraukti nuomos sutartį ir paprašė išeiti, o žmonės neturi kur eiti. Daugiausiai čia gyvena šeimos, bet yra ir pavienių žmonių. Vienas būstas laikomas gaisro atvejui – kai sudega namai ir žmones reikia apgyvendinti.
„Pačkėnų savarankiško gyvenimo namuose yra 8 butai, kuriuose gyvena labai skirtingos šeimos. Gali būti vienišas žmogus, gali būti vieniša mama arba šeima. Šiuo metu čia gyvena ir ukrainiečių šeimos. Kai tik prasidėjo karas, namai buvo užpildyti pilnai, o dabar čia gyvena dvi ukrainiečių šeimos. Didžioji dalis mūsų rajono gyventojų, gyvenančių šiuose namuose, stovi eilėje socialiniam būstui gauti. Dabar penktus metus čia gyvena viena moteris, laukianti socialinio būsto, bet eilė per tą laiką nedaug tepasistūmėjo. Kitiems pavyksta įsidarbinti ir jiems užtenka lėšų išsinuomoti būstui. Jie puikiausiai integruojasi į visuomenę ir sėkmingai gyvena toliau. Aš dirbu su čia gyvenančiais žmonėmis, padedu susimokėti mokesčius už komunalinius patarnavimus. Nuomos mokesčio jiems nereikia mokėti. Didžiausia problema – susisiekimas su Utena, nes autobusų beveik nėra. Reikia ir maisto, ir vaistų. Tenka ir dokumentus tvarkyti, būna ir sveikatos problemų. Nors pavėžėjimo paslauga ir neteikiama, tačiau, kai yra ekstra atvejai, padedame. Ugdomi ir socialiniai įgūdžiai – namų teritorija didelė, reikia ir žolę nupjauti, ir gėlynus prižiūrėti. Anksčiau buvo visokių šeimų, ir vietiniai į šių namų gyventojus žiūrėjo kiek negatyviai. Dabar viskas yra pasikeitę. Dabar gyvena tokios šeimos, kurioms iš tikrųjų reikia pagalbos ir kurios išėję iš čia gyvens normalų pilnavertį gyvenimą. Ir žolę patys nusipjauna, ir teritoriją susitvarko, ir gėlių pasisodina. Žiemą sniegą nusikasa, netgi privažiavimo kelią, kad šiukšliavežės lengviau privažiuotų. Tame pačiame pastate ir bendruomenės patalpos, todėl ir renginiai bendri. Stadionas šalia, juo naudojasi ir šių namų gyventojai. Ateina į krepšį pamėtyti ir pasimankštinti, pavaikščioti. Vieni kitiems padeda. Gyvena viena jauna šeima. Anksčiau gyveno pas tėvus, namus tvarkėsi, paskolų prisiėmė, paskui susipyko ir turėjo išeiti. O šeimoje du vaikai auga. Čia gyvena jau pusketvirtų metų, paskolas grąžino, dabar jau turi išsinuomavę būstą, jį neskubėdami tvarkos ir netrukus išeis gyventi savarankiškai. Jie neturi jokių priklausomybių, normali tvarkinga šeima, bet taip susiklostė gyvenimas. Tokie namai labai reikalingi. Visokių bėdų gyvenime atsitinka. Tiesa, galime apgyvendinti žmones krizių centre, bet, jeigu reikia apgyvendinti ilgesniam laikui, tai nebus tas pats, kas savarankiško gyvenimo namuose“, – sakė Utenos šeimos ir vaiko gerovės centro socialinė darbuotoja Valda Bikinienė.
Po pokalbio su socialine darbuotoja nuvažiavau ir į Pačkėnus. Namai gražūs, tvarkingi. Žolė nupjauta, žydi gėlės. Besidairantį aplink mane pastebi šiuose namuose jau penktus metus gyvenanti Irena Rubinienė. Irena kviečia užeiti į vidų. Būstas tvarkingas. Matosi, kad moteris labai mėgsta namų jaukumą. Irena pasakoja, kad, kai mirė vyras, neteko namų. Liko su dviem dukrytėm. Dabar jau dukros užaugę, viena dar studijuoja, kita jau baigusi studijas gyvena ir dirba Vilniuje. Ji pati yra įrašyta į eilę socialiniam būstui gauti. Tik ta eilė juda lėčiau nei norėtųsi. Prieš šešerius metus ji buvo šimtas trisdešimta, dabar berods šešiasdešimt pirma.
Esu neįgali, todėl pajamos neleidžia pačiai išsinuomoti būsto. Man patinka kaime. Aš čia ir gėles sodinu, ir raviu. Žiemą takus atkasu. Kai čia atsikėliau, pasiremontavom, išsidažėm. Pečius patys kūrenamės. Gale pastato yra sandėliukai. Gaila, kad jie nedideli, ir negali visai žiemai kuro pasiruošti. Anksčiau pjuvenų briketai buvo pigesni, o dabar labai išbrango, tai kūrenu maišydama su malkom. Šito namo bėda – gandrai, – sako Irena.
Nesusilaikęs klausiu: ką, vaikus neša?
„Ne, – šypsosi moteris. – Kiekvieną pavasarį čia sugrįžta ir ant kamino lizdą susikrauna. Ir taip jau kelinti metai. Rudenį kai išskrenda, išardome lizdą ir kaminą išvalom. Pavasarį sugrįžę jie vėl lizdą susikrauna. Tiesa, vienai ukrainiečių šeimai ir vaikelį atnešė. Man čia labai gerai. Kai prasidėjo karas ir čia buvo apgyvendintos ukrainiečių šeimos, sunku jiems buvo. Vaikščiojau ir mokiau, kaip pečius kūrenti. Jei kokios problemos, jie pas mane vis bėga… O man čia viskas gerai. Norėčiau čia gyvendama socialinio būsto sulaukti.“
Autoriaus nuotraukoje: Irena Rubinienė jaukiame kambarėlyje
