Vytautas Kazela
Jau seniai pastebėta, kad kūryba, ypač piešimas, padeda atskleisti žmogaus išgyvenimus. Psichologai, norėdami geriau pažinti vaiko pasaulį, analizuoja vaikų piešinius. Garsus raidos psichologas Žano Pježe yra sakęs, kad augdami vaikai įgyja gebėjimą piešiniuose panaudoti simbolius, atspindinčius realybę. Ir čia nėra atsitiktinių ar iš kažkur užklydusių simbolių. Vaikas piešia tai, ką išgyvena.
Sunku nuvertinti meno kaip terapijos reikšmę emocinių ir psichinių sutrikimų turintiems žmonėms. Kūryba yra tarsi universali kalba, kuria žmogus, net pats to nejausdamas, išsako savo problemas. Saviraiška žmogui padeda išsakyti susikaupusius jausmus, emocijas ar patirtį, padeda atsipalaiduoti, džiaugtis kūrybiniu procesu, na, o dailės terapija padeda suvokti savo emocijas, jausmus ir netgi visa tai keisti. Juk visiems žinoma situacija, kai žmogus pyksta, bet nepripažįsta savo pykčio, tuomet pyktis jį valdo. Jei tik žmogus suvokia savo pyktį, jį įsisąmonina, dažnai situacija pasikeičia – žmogus nurimsta.
Jau vos ne ketvirtį amžiaus Utenos socialinės globos namuose menino gyventojų užimtumo specialistu dirbantis Eglūnas Židonis atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų dalyką – savivertę. Jis prisimena, kad didesnis dėmesys Utenos socialinės globos namų gyventojų užimtumui atsirado apie 2000-uosius metus. Dar didesnis – gal prieš dešimt metų, kai buvo skirtos didesnės patalpos. Nuo to laiko skiriama ir daugiau lėšų medžiagoms įsigyti.
Utenos socialinės globos namuose gyvena apie 270 gyventojų, iš kurių apie 170 yra gulintys. Iš likusių 130 net 70 lanko kūrybinius užsiėmimus. Tiesa, lanko jie ne kasdien. Ir tik 30 namų gyventojų čia lankosi nuolat. Su jais dirba 4 specialistai. Eglūnas, pripažintas drožėjas, namų gyventojus stengiasi sudominti medžio drožyba, piešimu, tapyba, pirografija (deginimas ant medžio paviršiaus), siuvinėjimu.
„Žmogų reikia motyvuoti. Daugelis mūsų gyventojų yra visiškai nemotyvuoti. Žmogus čia gauna viską – ir drabužius, ir maistą, ir kambarį. Kodėl jis turi dar kažkur eiti? Kaip jį sudominti, kaip motyvuoti? Va, kolegės moko gaminti maistą. Tuos, kurie turi emocinių ir psichinių sutrikimų, maisto gaminimas ir valgymas labai gerai motyvuoja. Tai yra vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių.
Yra ir kitų. Pavyzdžiui, kelionės, žygiai. Per metus suorganizuoju maždaug šešis žygius pėsčiomis, plaukiame baidarėmis. Tai yra dalykai, kurie gali jauną žmogų sudominti. Juk pas mus gyvena ne tik seni, bet ir dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai. Jauni, fiziškai sveiki žmonės. Svarbu, kad jie ateitų, pabandytų, pajaustų.
Štai kad ir deginimas ant medžio. Ateina – pamokai, parodai. Pradžioje net nupieši. Paskui, kai išdegina ir mato, kad pavyko, gali savo kambarį pasipuošti arba kam nors padovanoti, tai ir susidomi, ir ateina noras dirbti toliau. Pakyla paties žmogaus savivertė. O kai jis tą darbelį parduoda arba eksponuoji jį parodoje, kai žmonės priėję pagiria, tai jam dar labiau atsiranda ūpas dirbti. Juk daugumos čia gyvenančių žmonių savivertė yra labai žema.
Be psichinės negalios, dauguma turi ir priklausomybę nuo alkoholio. Gauna pensiją ar invalidumo pašalpą ir dingsta. Svarbu, kad po to jie sugrįžtų į užsiėmimus, o nenueitų prie konteinerių. Šito jiems niekas neuždraus – jie yra laisvi žmonės. Yra vienas, kuris nuostabiai piešia, bet visiškai priklausomas nuo alkoholio. Kai tik jam pavyksta atitrūkti nuo to, ateina ir piešia. Ir tai, kaip man atrodo, būna laimingiausios jo gyvenimo valandos. Dauguma tokių.
Aš matau, kaip jie ateina prislėgti, kenčiantys dėl vidinės sumaišties, o pradeda piešti, drožti, siuvinėti – ir jų veidai atšyla, tampa geresni. Su kiekvienu iš jų nuolatinis darbas. Yra tokių, kurie negali būti kartu. Vienas kažką pasako, kitas iš karto užsiplieskia. Turi tas replikas paversti juoku. Visiems mums reikia dėmesio, o šitiems žmonėms ypač.
Ir pagirti juos reikia, ir dar gana dažnai. Ir tai turi daryti labai nuoširdžiai. Turi pelnyti jų pagarbą. Tą autoritetą panaudoti gali tik labai sudėtingais atvejais. O kad žmogus pasikeičia ką nors išdrožęs, nutapęs ar išdeginęs, stebėta ne kartą. Iš karto pakyla žmogaus savivertė ir jis jaučiasi laimingesnis.
Dalyvaujame mugėse. Kartu vežamės ir darbų autorius. Matytumėte, kokie jie būna laimingi, kai žmonės kažką nuperka ar bent jau priėję pagiria. Dirbdami šitą darbą mes turime vieną tikslą – padaryti žmogų laimingesnį. Paklauskite mano bendradarbių užimtumo specialisčių Alos Rudėnienės ir Danguolės Diktarienės, jos tą patį pasakys“, – sakė E. Židonis
Kaip žmogų veikia menas? Jaučiamą nerimą ir įtampą, baimes, liūdesį, apmaudą dažnai dar stiprina ir minčių chaosas, siautėjantis galvoje. Tada bet kokia situacija atrodo nekontroliuojama, o žmogus jaučiasi bejėgis, nieko negalintis pakeisti ar padaryti, sutrikęs ir išsigandęs. Kartais labai sunku apsakyti žodžiais tą chaosą. Tuomet gali ateiti į pagalbą paprastas popieriaus lapas ir pieštukas.
Kai paimi tuščią lapą, iš pradžių sunku – neramu, kad kažką gal ne taip nupieši, gal neturi pakankamai įgūdžių. Bet, pasidavus spontaniškumui, palengva ranka pati pradeda vedžioti teptuką ar pieštuką, atsiranda spalvos, formos, iškyla vaizdai. Tas minčių ir jausmų chaosas iš galvos persikelia ant popieriaus lapo. Ir ateina palengvėjimo bei aiškumo jausmas – tarsi viso to jau nebeliko viduje ir žmogus gali kur kas drąsiau žvelgti iš šalies į situaciją. Tarsi viskas paprasta, bet kartu ir stebuklinga… Tai, kas buvo mūsų viduje (chaosas, sumaištis, nerimas, gal baimė), „atsigulė“ – liko piešinyje.
Archyvo nuotr. –
Utenos socialinės globos namų gyventojų kasdienybė
