Vaiva Leišienė
Dešimtys tūkstančių Lietuvos žmonių kenčia įvairių priklausomybių
narvuose. Kasdien ši skaudi rykštė paliečia vis daugiau gyventojų.
Priklausomybė tampa ne tik priklausomą asmenį, bet ir visą jo šeimą, jo
gyvenamąją aplinką griaunančia jėga. Priklausomi žmonės – tai ne
skaičiai valstybinių institucijų ataskaitose, bet jautrios asmenybės –
su savo gyvenimo istorijomis, skausmu ir kenčiančiais artimaisiais.
Klaidinga
manyti, kad priklausomybė – valios trūkumas ar apsileidimas. Pasak
psichologės dr. Justinos Kymantienės, priklausomybė yra liga, tačiau tai
nėra mirties nuosprendis: „Labai daug žmonių, kurie, atrodo, jau buvo
tapę visiškais griuvėsiais, sugebėjo grįžti į gražesnį ir giedresnį
gyvenimą, nei buvo iki ligos. Didžiausia problema ne pati liga, bet
baimė pripažinti problemą, gėda, savęs pasmerkimas.
Dažnai žmonės
sako, jog priklausomybių turintis ligonis pats pasirinko šią ligą. Aš
norėčiau pacituoti kunigą Kęstutį Dvarecką: „Ką tai reiškia, kad žmogus
pats pasirinko tapti alkoholiku, narkomanu, lošėju? Vieną dieną
nusprendė – būsiu alkoholikas? Tai skamba neadekvačiai. Tikrai nėra
sąmoningas pasirinkimas griauti savo, savo artimųjų gyvenimą.“ Ši liga
labai grėsminga. Tačiau polinkis smerkti, teisti ir nuvertinti yra
klaidingas ir jis turi keistis.
Visuomenė
turi padėti sveikstančiajam. Ligoniui turėtų būti suteikiama
visokeriopa pagalba. Tik tada galima tikėtis teigiamo rezultato.“
Anoniminių alkoholikų grupės atviras susirinkimas
Kai
sužinojau, kad anoniminių alkoholikų (AA) grupė „Ąžuolija“ mini 24-erių
metų sukaktį ir organizuoja atvirą susirinkimą, nusprendžiau nueiti ir
aš, kad apie tai galėčiau papasakoti jums. Įsivaizdavau, kad rinksis
žmonės, slėpdami savo veidus po gobtuvais. Turėjau skarą ir aš. Tačiau
kai kieme stovinčio vyro paklausiau, ar čia vyks susirinkimas, supratau,
kad skaros neprireiks – jis ne tik mandagiai atsakė, bet ir draugiškai
paaiškino, pro kurias duris įeiti. Anonimiškumas yra dvasinis draugijos
pamatas, garantuojantis narių sveikimo privatumą, todėl pažadėjau
nefotografuoti.
Anoniminiai alkoholikai – tai draugija vyrų ir
moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami
padėti sau ir kitiems sveikti. Vienintelė sąlyga būti draugijos nariu –
noras mesti gerti. Anoniminiai alkoholikai nemoka nei stojamojo, nei
nario mokesčio – išsilaiko iš savo pačių įnašų.
Anoniminių alkoholikų
draugija nesusijusi su jokiomis religijomis, sektomis, politika,
organizacijomis ar įstaigomis, vengia bet kokių ginčų, neremia jokių
judėjimų ir juose nedalyvauja. AA pagrindinis tikslas – būti blaiviems
ir padėti kitiems gyventi blaiviai.
Nuo 1988-ųjų…
1988-ųjų
birželio 30 d. Vilniuje įvyko pirmasis AA susirinkimas, kuriame
dalyvavo 6 žmonės – trys lietuviai ir trys atvykę amerikiečiai. Susikūrė
pirmoji AA grupė Lietuvoje, o kitą dieną įvyko pirmasis atviras
susirinkimas vienoje Vilniaus miesto ligoninių. Dalyvavo AA nariai,
gydytojai, ligoniai, žurnalistai.
Pirmieji AA nariai rengė atvirus
susirinkimus Vilniuje, rūpinosi knygų „Anoniminiai alkoholikai“ ir
„Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų“ vertimu į lietuvių kalbą.
Tais
pačiais metais Vilniuje buvo įkurta antroji AA grupė ir pirmoji Kaune.
1994 metais Lietuvoje jau veikė 17, 1998 m. – 47, 2002 m. – 96, 2003 m. –
108 AA grupės. Šiandien šalyje yra apie 120 AA grupių, dar 13
lietuviškų AA grupių veikia užsienyje (Airijoje, Anglijoje, JAV,
Švedijoje). Per savaitę skirtinguose Lietuvos miestuose vyksta apie 600
susirinkimų.
Grupė „Ąžuolija“ į susirinkimus renkasi pirmadieniais ir ketvirtadieniais 19 val. (Vytauto a. 4, Utena).
Vienas
anonimų po susirinkimo paaiškino, kad čia renkasi tie, kurie „yra gavę
per ausį“. Tik antausis kiekvieno kitoks: „Man žmona pasiūlė rinktis –
arba eiti į anoniminių alkoholikų susirinkimą, arba – skyrybos. Atėjau.
Ir jau po pirmo susirinkimo aš išėjau visai kitas žmogus…“
Kai serga kūnas, siela ir protas
(Anonimo pasakojimas)
Mano
tėvas buvo iš tų, kurie anais deficito laikais galėjo bet ką
„sukombinuoti“. Mirė būdamas dar jaunesnis už mane. Jį pražudė
alkoholis.
Mama buvo aktorė. Tad aš jau nuo vaikystės žinojau, kaip
atrodo bohemiškas gyvenimas. Buvo visiškai suprantama, kad joks
vakarėlis neįmanomas be alkoholio, o kuo įvairesnės gėrimų spalvos
buteliuose, kuo prašmatnesnės etiketės, tuo labiau pavykęs vakarėlis.
Buvau
komunikabilus, skambinau gitara, lankiau muzikos mokyklą, tad buvau
vakarėlių siela. Baigęs mokyklą studijavau, o pirmame kurse sukūriau
šeimą, nors tam dar nebuvau pasirengęs. Viskas baigėsi tuo, kad aš po
muštynių su uošviu atsidūriau Vilniuje, dirbau kultūros srityje.
Prisimenu, vaikščiodavau ilgu lietpalčiu, lakuotais blizgančiais batais,
baltais marškiniais, dvelkdamas prabangiais kvepalais, sumišusiais su
alkoholio kvapu. Vėliau grįžau į Kauną, vėl sukiojausi kultūros srityje.
Iki tol, kol mano liga – alkoholizmas – išprovokavo kitą ligą – antro
tipo cukrinį diabetą. Mano svoris nuo 95–100 kilogramų ėmė augti kone
iki 200. Žinojau, kad jei nieko nedarysiu, manęs laukia mano sugėrovų,
kurių jau nebėra, likimas.
Numesti nors šiek tiek svorio nesisekė,
nors būdavo dienų, savaičių, kai mano ir maistas, ir vanduo buvo tik
alkoholis. Supratau, kad pačiam sureguliuoti svorio nepavyks. Rizikavau.
Man buvo atlikta operacija, kurios metu pašalinta dalis žarnyno ir taip
pagreitinta medžiagų apykaita. Bet įdomu tai, kad aš prieš operaciją
turėjau negerti tris mėnesius, po jos – dar du. Aišku, išbūti blaivus
tris mėnesiu aš negalėjau. Melavau gydytojams. Geriausiu atveju aš buvau
negėręs tris savaites.
Po operacijos iš naujo mokiausi po gurkšnelį
gerti, po kąsnelį valgyti. Ir tuomet, kada jau mokėjau valgyti,
nusprendžiau, kad galiu ir gerti. Kaip šiandien atsimenu – stoviu prie
baro ir renkuosi vyną. Po to – visiška tamsa. Atsipeikėjau po keturių
parų. Pažvelgęs į veidrodį išsigandau pats savęs. Pageltę buvo ne tik
akys, bet ir paakiai, liežuvis neaiškios spalvos… Tuomet pagalvojau,
kad pasitaikė blogas alkoholis. Dar nesupratau, kad man išvis negalima
gerti.
Po vienų tokių išgertuvių pabudau, o alkoholis bėgo iš burnos,
nosies ir iš visur kitur… Išeitis – detoksikacija. Tuomet supratau,
kad reikia gydytis. Sužinojau apie Minesotos programą (28 dienų
psichologinės socialinės reabilitacijos programa stacionare paremta 12
žingsnių programa). Užsiregistravau. Po gydymo grįžau su taksi, tik ne į
namus, o į barą. Iš tokio užburto rato mėginau kapstytis porą metų.
Vėliau
nuėjau į anoniminių alkoholikų susirinkimą. Nors man visi dvylika
žingsnių gerai žinomi, rodos, visai kitaip suskambėjo trečias žingsnis –
„Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes Jį
suprantame, globai.“ Mano ryšys su tikėjimu buvo itin silpnas, o gal jo
ir visai nebuvo. Rodos, tik dabar išgirdau tą paaiškinimą „kaip mes Jį
suprantame“. Juk aš puikiai žinojau, kad sergu. Serga mano kūnas, siela
ir protas. Todėl tam, kad galėčiau suvaldyti ligą, man reikalingos
aukštesnės jėgos. Kaip tas jėgas mes įvardysime, ne taip svarbu,
svarbiausia, kad jos mums padėtų.
Neslėpsiu, pradėjus blaivų gyvenimą
po dvejų metų buvo atkrytis. Bet tąsyk aš jau žinojau, ką reiškia būti
blaiviam, ir toks gyvenimas man labai patiko. Pamenu, tada prašiau savo
draugo: „Tapk mano globėju.“ Ir jis sutiko. Šiandien jis pripažįsta, kad
sutiko tik todėl, kad man tąsyk nebūtų taip bloga. Paprašiau jo atnešti
man šimtą gramų. Tai buvo paskutinis mano išgertas alkoholis.
Šiandien
aš džiaugiuosi savo gyvenimu. Pusseptintų metų nevartoju jokių
svaigalų. Man pavyko atkurti santykius su dukra iš pirmosios santuokos.
Pavyko susidraugauti su mano mylimos moters sūnumi. Šiandien esu mylimas
ir mylintis. Turiu šeimą, namus, darbą ir kiekvieną vakarą prašau Dievo
suteikti mano artimiesiems sveikatos ir dėkoju, kad man suteikė jėgų
pradėti gyvenimą iš naujo.
Džiaugiuosi, kad galiu būti naudingas
visuomenei, nes anksčiau buvau lyg parazitas. Kad ir koks aš sau
atrodžiau „kietas“, dabar suprantu, kad buvau visiškai tuščias savo
vidumi. Tad atsiprašau visų, kuriuos įskaudinau, ir dėkoju, kad padėjote
man tapti tuo, kuo esu šiandien.
