Rasa MILERYTĖ
Depresija – viena dažniausių psichikos sveikatos ligų, kuria per gyvenimą nors kartą gali būti sirgę iki 16,9–19 proc. pasaulio žmonių. Neretai žmonės paprasčiausią liūdną nuotaiką apibūdina kaip depresiją, tačiau išties depresija yra įvairių simptomų rinkinys. Sumažėjęs pasitenkinimas anksčiau malonumą teikusiomis veiklomis, nemiga arba padidėjęs mieguistumas, pakitęs kūno svoris, tuštumos, nevilties jausmai, irzlumas, nuovargis, kaltės jausmas – vieni ryškiausių depresijos požymių. Šia liga sergantis žmogus dažnai neturi ne tik noro, bet ir jėgų užsiimti įprasta veikla, jį kankina nepraeinantis noras verkti, asmuo pradeda jaustis nereikalingas, atsiranda mintys apie savižudybę. Nesirgusiems depresija sunku suprasti, kaip jaučiasi sergantis žmogus, todėl dažnai apie ligonį sakoma, kad jis išsigalvoja, neturi ką veikti, kad jam rūpi tik jo paties problemos, kad sergantysis yra savanaudis. Psichikos liga – iššūkis ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems.
Artimojo depresija pakeitė gyvenimą
„Kai
mama susirgo depresija, visos iki tol buvusios problemos ėmė atrodyti
vaikiškos, – pokalbį pradeda Lina. – Mamai 55-eri, kiek tik atsimenu iš
vaikystės, ji visada buvo labai stiprus žmogus, daug dirbo, rūpinosi
namais. Ji nebuvo toks žmogus, iš kurio tikėtumeisi, kad atsiguls į lovą
ir nebenorės keltis. Bet po sunkios ligos mirė tėtis ir po kurio laiko
mamai viskas tarsi pasidarė nebesvarbu. Eidavo į darbą, bet
savaitgaliais nebeatvažiuodavo į svečius, nebenorėjo, kad mes važiuotume
pas ją, nebesidomėjo anūkais. Turim tradiciją – šeimos pietūs kartą per
mėnesį. Mama atsisakė vieną kartą, kitą, trečią… Aišku, mes visi
supratom, kad tai jau ne gedulas, o liga, ir mama sutiko, kad serga, bet
nenorėjo nei eiti pas gydytojus, nei vartoti vaistų, galvojo, kad
išsikapstys pati. Kad jai nereiktų būti vienai, išėjau atostogų ir
išvažiavau pas ją.“
Toliau Lina pasakoja, kad atsikrausčius pas mamą
paaiškėjo, jog viskas kur kas blogiau, nei atrodė iš šalies. Didžiąją
laiko dalį ji praleisdavo lovoje, nuolat verkdavo, nebesirūpino savimi,
vis dažniau ėmė kalbėti apie tai, kad yra našta artimiesiems ir kad
gyventi nėra prasmės. Kad ir kaip Lina stengdavosi prablaškyti mamą –
vesdavosi papietauti mieste, suorganizuodavo smagias išvykas į Vilnių,
atsiveždavo savo vaikus aplankyti močiutės, naudos iš to nebuvo.
„Pradėjau
skaityti knygas apie depresiją, kad geriau suprasčiau, kaip jaučiasi
mama. Iš jų sužinojau, kad depresija yra pagydoma ir kad neretais
atvejais pats žmogus nemato reikalo gydytis, todėl jo artimieji turi
labai pasistengt, kad įkalbėtų kreiptis į medikus, – kiek patylėjusi
Lina priduria: – Mama kreiptis pagalbos pasiryžo tik tada, kai paskelbėm
ultimatumą – arba gydaisi, arba paliksim tave vieną.“
Utenos
pirminės sveikatos priežiūros centre moteriai buvo pasiūlyta gulti į
ligoninę. Ji nenoromis, bet sutiko. „Pagelbėjo tai, kad visi artimieji
gyvena Vilniuje, taigi būtų galėję dažnai aplankyti“, – sako Lina.
Vaistai, psichologinė pagalba, įvairios terapijos padėjo Linos mamai,
dabar ji vėl gyvena visavertį gyvenimą, tačiau tai tik viena istorijos
pusė.
Palaikymo reikia ir sergančiųjų artimiesiems
Kai
mama sirgo, Linai labiausiai trūko žmogaus, su kuriuo galėtų atvirai
apie tai pasikalbėti. Nors artimieji ir bičiuliai palaikė, linkėjo
stiprybės, tačiau Linai buvo akivaizdu, kad jie nenori, o turbūt ir
nežino, kaip kalbėti apie depresiją.
Lina atvirauja, kad mamos ligos
periodu apleido ir savo šeimą, ir save pačią. „Stengiausi visą laiką
būti namie, jei mamai ko nors prireiktų. Ryte atsikeldavau, kad
pažadinčiau ją į darbą, nes ji pati neturėdavo jėgų keltis, reikėdavo
priverst. Paruošdavau pusryčius, kol jos nebūdavo, skaitydavau apie
depresiją, po pietų visas dėmesys vėl mamai. Vis rečiau skambindavau
vaikams ir vyrui, nebebuvo laiko rūpintis savo poreikiais“, – prisimena
pašnekovė.
Neprireikė daug laiko, kol Lina pajuto pati grimztanti į
depresijos duobę. Ėmė kankinti vienatvės ir nevilties jausmai, atrodė,
kad visa tai niekada nesibaigs. Nuovargis ir noras pabėgti tapo
kasdienybe. Lina neslepia jautusi ir pyktį, kad mama nesirūpina savimi
ir tai turi daryti dukra. „Dabar galvoju, kad yra anoniminių alkoholikų
draugijos, yra grupės, į kurias renkasi tie, kurių artimieji turi
priklausomybių, o ko nors, kur būtų galima ateit pasikalbėt apie
depresiją, neradau, nors kaip dabar suprantu, sergančių depresija
artimiesiems taip pat reikia pagalbos ir palaikymo“, – mintimis dalijasi
Lina.
Ieškodama pagalbos ji kreipėsi į psichologą, ten, kaip
pasakoja, sužinojo daug svarbių dalykų, kurių nerado knygose: kad
pagalba artimajam turi turėti ribas, kad ligonis turi prisiimti
atsakomybę už save, kad negalima nustoti rūpintis savimi. „Iš visų
vizitų pas psichologę labiausiai įstrigo žodžiai, kad labai dažnai, kai
artimieji suserga baisia liga, žmonės linkę prisiimt visą atsakomybę už
juos, o rūpinimasis tampa pasiaukojimu, bet taip neturėtų būti.
Psichologė kalbėjo, kad jei nesirūpinsiu savimi, nebeturėsiu jokių
pomėgių, tai nebebus iš ko semtis jėgų. Ir dar sakė, kad neturėčiau
nuolaidžiaut mamai, nes ji, nors ir serga, yra pati už save atsakinga.
Atrodo, elementarūs dalykai, bet tada labai reikėjo, kad kas nors tai
pasakytų.“
Kaip pasirūpinti savimi?
Specialistai
pripažįsta, kad gyventi su depresija sergančiu asmeniu gali būti itin
sunku. Kiekvieną dieną artimieji patiria daugybę sunkių emocijų, tokių
kaip pyktis, baimė, kaltė, netgi gėda. Dalis pacientų artimųjų nuolat
nerimauja dėl artimojo noro nusižudyti. Dėl artimojo ligos pasikeičia
šeimos planai, emocinė atmosfera.
Tyrimai rodo, kad psichinį
sutrikimą turinčių asmenų globėjai patiria daugiau emocinių problemų nei
besirūpinantieji artimuoju su fizine negalia. Specialistai pastebi, kad
įsitraukdami į nuolatinės pagalbos artimajam procesą žmonės dažnai
pradeda gyventi svetimą, sergančiojo, gyvenimą. Ilgainiui šeima
izoliuojasi nuo draugų, nustoja gyventi socialinį gyvenimą.
Psichikos
liga – didelis iššūkis ne tik pacientui, bet ir artimiesiems.
Specialistai pataria ligonį prižiūrintiems artimiesiems turėti bent
vieną žmogų, su kuriuo būtų galima atvirai kalbėtis. Jei tokio žmogaus
nėra, galima kreiptis į psichologą. Taip pat specialistai pabrėžia, kad
reikia suprasti, jog padėti artimajam svarbu, tačiau nereikia pamiršti,
kad įtaką ligai daro ir kiti dalykai – vaistai, psichoterapinė pagalba –
vien rūpestis ligonio neišgydys. Nereikėtų atsisakyti savo pomėgių,
hobių ar veiklos – reguliarus atsitraukimas nuo sunkumų yra būtinas.
