Genovaitė ŠNUROVA
Eidama į svečius pas uteniškę Marianą Rukšėnaitę žinojau tik tiek, kad jauna moteris – neįgali, kad iš natūralios odos siuva labai gražias rankines, jaunimo labai mėgstamas nedideles kuprines ir vadinamąsias delninukes. Šios informacijos man pakako, kad susidomėčiau šia moterimi ir susitarčiau dėl pokalbio.
Vos susėdus pasikalbėti, Mariana prisipažino – sergu vėžiu. Šitą diagnozę ji pasakė taip ramiai ir tokiu balsu, lyg kalbėtume apie tai, kiek cukraus ji deda į kavos puodelį. „O kam dramatizuoti situaciją, – šypsodamasi kalbėjo šviesiaplaukė moteris, – kam dar labiau kartinti gyvenimą ir sau, ir aplinkiniams. Kaip bus, taip. Dabar man ligos remisija. Kiek ji tęsis ir kaip bus po to, aš negalvoju. Stengiuosi gyventi taip, kad visos dienos būtų prasmingos, kad nesėdėčiau nė minutės be užsiėmimo, kad galva nuolat būtų užimta įvairiomis idėjomis. Tegul žmonės nebijo šios ligos. Ji išgrynina sielą, priverčia pagalvoti apie tai, kas gyvenime svarbiausia. Imi kitaip vertinti tai, ko anksčiau nepastebėjai ir nevertinai. Jei negalite užsiimti kokiais nors darbais, kur reikia specifinių žinių, gabumų, pagaliau – talento, keliaukit (kad ir po savo miestą pėsčiomis), skaitykit knygas, jei turite tėvus – būtinai kuo daugiau laiko praleiskite su jais, su vaikais, su anūkais. Svarbiausia – optimizmas. Man labai nepatinka žmonės, kurie gaili savęs, kurie nuolat nepatenkinti viskuo, kas juos supa, kurie materialines vertybes brangina labiau nei bendravimą su žmonėmis. Aš tik susirgusi pradėjau puoštis, pasidaryti makiažą. Supratau, kad gyventi reikia šiandien, o ne kažkada.“ Ilgas ir gana optimistiškas pokalbis buvo apie vėžį ir jo sukeltas sveikatos problemas, apie tai, kad Mariana prieš kurį laiką išgyveno infarktą, apie tris jau užaugintas dukras, tėvus ir tai, kad diagnozuotas vėžys… leido įgyvendinti svajonę – kurti gaminius iš natūralios odos. O kitą rytą, vos įsijungusi televizorių, girdėjau pokalbį su dviem gydytojomis onkologėmis. Jos kalbėjo apie tai, kad vėžys – ne ta liga, kurios reikia bijoti labiausiai. Pirmąją vietą mirtingumo sąraše užima širdies ir kraujagyslių ligos, bet jomis sergantys žmonės kažkodėl apie tai nesusimąsto.
Svajonė laukė ilgai
Mariana, kaip jau minėjau, prisipažino, jog jei ne vėžys, ji tikrai nebūtų įgyvendinusi savo svajonės kurti gaminius iš natūralios odos.
„Prieš keletą metų vyras parodė skelbimą, kad tuometinė Darbo birža Neįgaliųjų integracijos centre organizuoja odininkų mokymus. Susidomėjau tą pačią minutę. Per keletą mokymosi mėnesių sužinojau labai daug šio amato paslapčių, odos savybių, išsiaiškinau daug mane dominančių dalykų. Buvo labai puiki mokytoja Gražvydė – tikra savo darbo žinovė, puiki pedagogė. Nežinau, ar iš tos grupės, kurie mokėsi kartu su manimi, kas nors „užkibo“, o aš tai tikrai radau save, suradau darbą, kurį tikrai mielai dirbu, kuris džiugina, neleidžia surambėti sielai“, – rodydama savo rankų darbo gaminius pasakojo Mariana.
Kad moteris nesiuva dviejų vienodų rankinių ar kuprinių, nesistebėjau. Daug meniškos sielos žmonių taip daro. Jie prisipažįsta, kad labai neįdomu keletą kartų daryti tą patį – jokio kūrybinio džiaugsmo nelieka. Užtat kai Mariana pasakė, jog kiekviena siūlė susiūta rankomis, net žioptelėjau. Žiūrėdamas į rankines, net neįtartum, jog susiūta ne siuvimo mašina. „Gavau ir seną senutėlę tarybinių laikų siuvimo mašiną, – sakė Mariana, – bet nežinau, kur gauti jai adatų. Parduotuvėse jų nėra. Vadinasi, nieko kito neliks, tik ir toliau siūti rankomis.“
Jei labai labai reikia, rankinę Mariana pasiuva per tris dienas, bet dirba po 10 valandų be jokių pertraukėlių. O jei nėra didelės skubos, rankinei ar kuprinei pasiūti prireikia savaitės. Juk moteriai labai svarbu, kad darbas būtų atliktas be mažiausių priekaištų, dailus, patrauklus.
Mariana patinkančios spalvos odas nusiperka Vilniuje. Medžiagas pamušalams, furnitūros detales – irgi. Nors kai moterys pageidauja juodos spalvos rankinių, odininkė nelabai mėgsta tokius užsakymus, nes, pasak jos, juoda spalva neparodo odos grožio. Ir dar pridūrė, kad laikui bėgant odinės rankinės tik gražėja.
Paklausta, ar uteniškės domisi jos gaminiais, moteris ilgokai pagalvojusi atsakė, kad, ko gero, ne. Jos gaminių pirkėjos – moterys iš kitų miestų. O tai, kas jau pasiūta, pamato internete.
Rankdarbiai lydi visą gyvenimą
Mariana prisipažino, kad virbalus į rankas paėmė dar darželyje. Mergaitė matė mezgančias moteris, grožėjosi jų darbais, tai ir pačiai norėjosi kažką panašaus pasidaryti. Jos norams niekas neprieštaravo.
Netgi pirmieji jos mezginėliai buvo tokie, jog niekas iš mergaitės nesišaipė. O vėliau mezginių raštai sudėtingėjo, modeliai modernėjo.
„Kai kartą prieš naujuosius metus sugalvojau pasipuošti stalą, bet neturėjau kuo, paėmiau į rankas vąšelį ir nusinėriau puošnią staltiesę,– atviravo Mariana. – Kai viena po kitos gimė trys dukros, pačios megztais drabužiais puošiau ir jas. Žinoma, vyrui irgi šį bei tą mezgiau.
Niekada nesėdėjau be darbo: jei tik laisvesnė minutėlė, tuoj virbalus į rankas ir mezgu. Kai įgudau, tai netgi sudėtingus raštus išmegzdavau į mezginį beveik nesidairydama, o televizijos laidas, filmus žiūrėdama.
Jei žinau, kad mezginyje padariau klaidelę, kurios, ko gero, niekas gal ir nepastebės, negaliu užmigti: mano akys, žiūrint į mezginį, būtinai bus tik ten ir nukreiptos. Kad nesikankinčiau, viską išardau ir mezgu iš naujo. Toks charakteris, nieko nepadarysi…
Visus darbus buvo pristabdęs infarktas. Kai pasveikau, lankiau floristikos kursus. Labai patiko. O štai dabar vėžys pakeitė mano planus kažkada svajota linkme… “
Optimizmas pirmame plane
Pasak Marianos, dažnas neįgalus žmogus pats save sugraužia. Tuo labiau tie, kurie serga vėžiu. „Ši liga – tikrai ne mirties nuosprendis, – įsitikinusi Mariana. – Kol esame gyvi, reikia gyventi. O kad blogos mintys nelįstų į galvą, būtina nesėdėti užsidarius, o užsiimti mėgstama veikla. Žinoma, liga paskubina sprendimus, kuriuos atidėliojai metų metais. Atsirenki, kurie dalykai gyvenime svarbūs, o kurie ne, kurie žmonės tau brangūs, o su kuriais ne pakeliui, kam teikti pirmenybę, o kas gali palaukti.
Būtent liga ir su ja susijęs neįgalumas mane paskatino kurti įvairius rankinių modelius, domėtis šiuolaikine jaunimo mada, sekti naujoves, įgyvendinti naujus sumanymus. Aš dar noriu dirbti ir užsidirbti, noriu į gatvę išėjusi gražiai atrodyti, noriu džiaugtis netgi gražiais mažmožiais, bendrauti su optimistais, semtis patirties iš kūryba užsiimančių žmonių. Mano norų sąrašas dar labai ilgas.“
Štai šitaip gyvena optimistai…
Autorės nuotr.
