Rasa MILERYTĖ
Statistiniais duomenimis, visame pasaulyje iki 80 procentų mamų prabėgus keletui dienų po vaikelio gimimo ir praėjus pirmajam džiaugsmui pajunta jausmą, mokslininkų vadinamą pogimdyvine melancholija. Jai būdinga nuotaikų svyravimas (nuo euforijos iki gilaus liūdesio), verksmingumas, nerimastingumas be priežasties. Jei šie jausmai nepraeina per dvi savaites, moteris gali susirgti pogimdyvine depresija. Ši liga paveikia ne tik moterį, bet ir šeimos narius, artimuosius, o visų pirma – kūdikį. Pogimdyvinė depresija, kaip ir kitos depresijos formos, yra išgydoma, tačiau labai svarbu ligos nepalikti savieigai.
Susirgus keičiasi mintys, jausmai ir elgesys
Psichologė Edita Pakalnienė sakė, kad susirgus pogimdyvine depresija keičiasi moters mintys, jausmai ir elgesys. Moterį užplūsta nerimo, kaltės ir tuštumo jausmai, jai ima atrodyti, kad niekada negalės pasirūpinti vaiku, atsiranda menkavertiškumo jausmas, liūdesys ir neviltis, jėgų ir motyvacijos stoka, nuolatinis nuovargis, dirglumas, sunku sukoncentruoti dėmesį, suprastėja atmintis.
Susirgusi pogimdyvine depresija moteris nustoja rūpintis savimi ir kūdikiu, bendrauti su šeima, tai, kas anksčiau suteikė malonumą, susirgus nebedomina, moteris nebejaučia gyvenimo džiaugsmo.
„Pasireiškus pogimdyvinei depresijai baisiausia tai, kad sutrinka mamos ir kūdikio ryšio formavimasis, atsiranda tikimybė, kad sutriks vaiko raida, dėl apleistumo ir nesaugaus ryšio jis gali ateityje susirgti psichinėmis ligomis. Pats baisiausias dalykas, kuris ateina moteriai į galvą, – kad ji nebenori gyventi, kad galbūt geriau numirti. Taip pat atsiranda mintys apie tai, kad moteris gali netyčia sužaloti vaiką, nors tam nėra jokio pagrindo“, – sakė psichologė.
Laikui bėgant savižudiškos mintys vis sunkėja – iš pradžių moteris galvoja, kad geriau neprabusti, o vėliau gali pradėti planuoti savižudybę. Moteris ima jaustis esanti bloga mama, jai atrodo, kad gali netyčia sužaloti vaiką. Tokios mintys, kaip sakė psichologė E. Pakalnienė, yra spontaniškos ir sunkiai kontroliuojamos. Moteris išsigąsta šių minčių, pradeda galvoti, kad gali išprotėti.
Tarp pogimdyvinės depresijos simptomų – ir tarsi iš niekur užklumpantis noras verkti, sutrikęs miego režimas, padidėjęs ar sumažėjęs apetitas, svorio kitimas.
Ši liga kai kurioms motinoms gali prasidėti net nėštumo metu arba bet kada per pirmus metus po gimdymo. Remiantis moksliniais šaltiniais, pogimdyvinė depresija nustatoma 19,2 proc. motinų. Apskritai pirmaisiais metais po gimdymo depresijos paplitimas svyruoja tarp 6,5–12,9 proc.
Nemylėtoms moterims sunkiau mylėti
Psichologė teigė, kad nėra vieno veiksnio, nulemiančio ligą, bet vienas iš stipresnių – genetika. Jei moteris yra linkusi į depresiją ar iki gimdymo jau sirgo šia liga, tikimybė susirgti pogimdyvine depresija padidėja. Šią ligą gali nulemti ir biologiniai moters organizmo pokyčiai, ypač hormonų pusiausvyros pasiketimas nėštumo metu.
„Meilės jausmą mums sukelia hormonas oksitocinas. Oksitocino lygis kiekvieno žmogaus organizme skirtingas, todėl kiekvienas žmogus myli skirtingai. Jeigu moteris vaikystėje patyrė daug traumų, jos niekas neapkabindavo, nemyluodavo, jeigu trūko švelnumo, jos organizme oksitocino yra mažiau arba jis veikia silpniau, tai reiškia, kad jai gali būti sunku mylėti. Žinoma, moteris dėl to nekalta, ji nėra atsakinga už tai, ką patyrė vaikystėje“, – sakė psichologė.
Pasak psichologės, labai svarbu, kokioje aplinkoje moteris gyvena dabar. Riziką susirgti pogimdyvine depresija didina nėštumo metu ir po gimdymo patiriamas smurtas, finansinis nepriteklius, psichologinės paramos nebuvimas.
„Bet net jei moteris turėjo gražią vaikystę ir dabar jai netrūksta palaikymo, tai nereiškia, kad ji nesusirgs pogimdyvine depresija. Labai daug nulemia pačios moters charakteris. Mūsų visuomenė skatina perfekcionizmą: moteris turi padaryti puikią karjerą, būti tobula žmona, tobula motina, – mintimis dalijosi E. Pakalnienė. – O kas nutinka, kai gimsta kūdikis? Visa tai yra nauja, nepatirta, moteris nebegali kontroliuoti daugelio dalykų ir ji pasijaučia netobula. Autonomijos ir kontrolės praradimas labai stipriai paveikia moterį. Po gimdymo ji praranda savo kūno formas, sumažėja galimybė tenktinti pagrindinius psichologinius poreikius: laisvalaikio, poilsio, bendravimo su artimaisiais, draugais, saviraškos, kūrybos poreikius. Po gimdymo kontroliuoja ne ji, kūdikis ją kontroliuoja Ji turi pamatyti kūdikio siunčiamus signalus ir atkoduoti, ko kūdikis nori. Tai nėra lengva, todėl moteris sutrinka ir pasijaučia esanti bloga mama.“
Liga paveikia visą šeimą
Kaip bet kokia kita psichikos liga, taip ir pogimdyvinė depresija paveikia visą šeimą, o visų pirma – kūdikį. Kai kūdikiui trūksta mamos dėmesio, šilumos, artumo, jis tampa irzlesnis, piktesnis, daugiau verkia. Dėl šios priežasties šeimos nariai, kartais ir kaimynai, praranda galimybę ilsėtis.
Jeigu šeimoje yra daugiau vaikų, jie praranda mamą. Psichologė sakė, kad naujo vaiko atsiradimas kitiems vaikams visada sukelia stresą – jie jaučiasi nuversti nuo sosto, jiems tenka dalintis dėmesiu su naujagimiu, o jei mama suserga pogimdyvine depresija, tai vaikus paveikia dar labiau.
Kai moteris suserga šia liga, šeimai ima trūkti meilės, namų židinio šilumos.
Jeigu artimieji nesupranta, kad moteris serga, ir skeptiškai žiūri į jos norą kreiptis pagalbos, pasak psichologės, moteris turėtų nepaisyti artimųjų nuomonės ir visų pirma rūpintis savimi ir ryžtis pasikonsultuoti su šeimos gydytoju, psichiatru ar psichologu.
Išgirsti moterį, leisti jai būti silpnai
Psichologė E. Pakalnienė teigė, kad ypač svarbu, jog šeima neapleistų sergančios mamos: padėtų pasirūpinti buitimi, duotų laiko ilsėtis, išeiti pasivaikščioti.
„Labai skaudu, kad mūsų visuomenėje vis dar trūksta atjautos. Per pastaruosius metus situacija pasikeitė, bet jautrumo, empatijos vis dar trūksta. Jei žmogus sako, kad jis blogai jaučiasi, reikia tai išgirsti. O ką mes dažniausiai darome? Sakome: „Susiimk, būk stipri mama, aš užauginau penkis vaikus, o tu negali pasirūpinti vienu? Kokia tu motina? Visos giminaitės pasirūpina, o tu negali?“ – tokia kritika, pasak psichologės, dar labiau pakenkia moteriai. – Mes dar nemokam pripažinti, kad gali skaudėti ne tik dantį, bet ir sielą.“
Pasidomėjus, ar šiai ligai galima užbėgti už akių, E. Pakalnienė sakė, kad geriausia prevencinė priemonė – leisti sau būti silpnai ir paprašyti pagalbos.
„Labai svarbu pasiruošti vaikelio atėjimui. Idealiausia, kai vaikelis yra planuotas, bet nutinka visaip. Informacija mažina nerimą, todėl reikia domėtis, kas nėštumo metu vyksta su organizmu, kaip keičiasi hormonų veikla. Informacijos turi būti kuo daugiau. Jeigu moteris prieš pastojimą turėjo sunkių jausmų, polinkį į nerimastingumą, liūdesį, ji turi tuos jausmus prisijaukinti, kad po gimdymo jie dar labiau nesustiprėtų. Taip pat labai svarbu išmokti pasirūpinti savimi, savo poreikiais“, – patarė psichologė.
Ne visoms moterims lemta turėti palaikančią, drąsinančią ir padedančią aplinką, tokiu atveju galima ieškoti pagalbos iš šono: jungtis į savipagalbos grupes, bendrauti su kitomis mamomis, ieškoti aplinkos, kurioje būtų sudarytos galimybės išsikalbėti ir būti suprastai.
Psichologė skatino moteris nebijoti parodyti savo silpnumo, pasakyti, kad prastai jaučiasi arba yra sutrikusios, paprašyti pagalbos.
Pogimdyvinė depresija – išgydoma
Pogimdyvinė depresija, kaip ir kitos depresijos formos, yra išgydoma. Parama, empatija, padrąsinimas – toks šeimos palaikymas itin padeda sveikti. Supratimo, palaikymo galima ieškoti ir psichologo kabinete. E. Pakalnienė sakė, kad jei nepavyksta užmegzti ryšio su vienu psichologu, psichoterapeutu, tai nereiškia, jog nepavyks ir su kitu, – tiesiog reikia ieškoti. Kai kuriais atvejais, kai depresija itin sunki, gali prireikti psichiatro konsultacijos ir medikamentinio gydymo. Kiekvienu atveju gydymas pritaikomas individualiai.
Tačiau moteris ir pati sau gali labai daug kuo padėti. Susirgus pogimdyvine depresija, sumažėja malonumo jausmas, todėl, kaip sakė psichologė, jį reikia sukelti dirbtiniu būdu: šviesa, judesys, muzika, skanus, subalansuotas maistas, bendravimas, juokas, bent pusvalandžio trukmės intensyvus pasivaikščiojimas lauke – visos šios priemonės naudingos.
Gydant pogimdyvinę depresiją, įsitikinusi psichologė, kartais reikia tam tikros prievartos prieš save: prisiversti pavalgyti, prisiversti pasivaikščioti, prisiversti išeiti į lauką su vaiku. E. Pakalnienė patarė prisitaikyti prie kūdikio gyvenimo ritmo: kai jis miega, ir mama turėtų ilsėtis, kai vaikas nubunda, būti su vaiku, glostyti, jaučiant jo šilumą, užuodžiant kvapą.
„Taip pat aš rekomenduočiau natūralų žindymą, nes kai moteris žindo, gaminasi pienas bei laimės hormonai prolaktinas, oksitocinas, endorfinas, formuojasi šiltas, gilus ryšys su vaiku. Tuo metu moteris atsipalaiduoja ir tampa laiminga. Žindyti patariama kuo ilgiau. Norint, kad mama tinkamai pailsėtų bei gamintųsi užtektinai pieno, bent du mėnesius ji turėtų praleisti kuo daugiau laiko lovoje su kūdikiu, paprašius namiškių pasirūpinti visa buitimi, – rekomendavo psichologė E. Pakalnienė. – Žindančios moters miegas trumpesnis nei nežindančios, bet gilesnis, kokybiškesnis.“
Mokslininkų yra įrodyta, kad stiprinti moters psichologinį atsparumą ir įveikti motinystės stresą labai padeda dėmesingo įsisąmoninimo (ang. mindfulness) meditacija, malda, pozityvios vidinės kalbos mokymasis, meilės sau jausmo stiprinimas.
Psichologė patarė skaityti kuo daugiau savipagalbos knygų. Kaip itin vertingas rekomendavo David D. Burns „Geros nuotaikos vadovą“ ir Susan Forward, Donna. F. Glynn „Mamos, nemokančios mylėti. Patarimų knyga, padėsianti dukterims užgydyti sielos žaizdas“.
„Mes galim keisti save, tikrai galim, – sakė psichologė. – O per savo pavyzdį ir kitiems galime parodyti, jog keistis ir įveikti ligą įmanoma. Tik labai svarbu suvokti, kas aš esu ir kodėl esu būtent toks bei ką galiu pakeisti, o su kuo turiu išmokti susitaikyti, tai priimti. Savipagalbos knygos gali padėti rasti atsakymus į šiuos klausimus. Nėra vienos vertingos knygos, nėra ir vieno gydymo metodo, kiekvienas žmogus turi atrasti sau tinkamą.“