Projektas "Paribio istorijos"

Benamystė – ne iš kino filmų

Rasa MILERYTĖ

Įstaigoje, kurioje savanoriavau, gyvenantys žmonės patyrė nė vieną likimo smūgį. Tai ne tik namų ar darbo praradimas, bet ir nutrūkę ryšiai su artimaisiais, visuomenės smerkimas ir kreivi žvilgsniai. Nemanau, kad po tokių patirčių lengva atsitiesti. Žmonės įpranta susigūžti į kiautą, nes iš gyvenimo nebesitiki nieko gero. Ne vienas jų, susidūrę su visuomenės vertinimu, įtiki, kad iš tiesų yra nieko verti, kad patys kalti, jog nepasisekė. Patys kalti, kad gyveno vaikų namuose, kur, prieš išeidami į savarankišką gyvenimą, neišmoko savarankiškumo pagrindų? O gal patys kalti, kad susirgo psichikos liga arba susidūrė su fizine negalia? O gal patys kalti, kad artimieji, išnaudoję jų gerumą, išvijo juos į gatvę?

Savanorystė – akiratį plečianti patirtis. Tuo įsitikinau prieš daugelį metų, kai nemokėdama pasakyti „ne“ sutikau savanoriauti vienoje nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius žmones globojančioje sostinės įstaigoje. Kitaip tariant, įstaigoje, kuri globoja benamius. Per kiek ilgiau nei metus ne tik išmokau pasakyti tą stebuklingą „ne“, bet ir suvokiau, kokiame stigmų ir mitų kupiname burbule gyvenau. Savanorystė padėjo suprasti, kad užribyje atsidūrę žmonės niekuo nesiskiria nuo į normas telpančiųjų, o benamystė – ne tinginystės, ne priklausomybių, o tragiškai susiklosčiusių likimų pasekmė.

Kaip tradiciškai įsivaizduojame benamį? Vizualiai – kaip apsileidusį, netvarkingą, nudriskusiais drabužiais vilkintį, akivaizdžiai neblaivų asmenį, gatvėje tiesiantį ranką link praeivių ir prašantį pinigų „kelionei namo“. Jei pamėginame gilintis į tokios būsenos priežastis, labai greitai padarome išvadas: taip gyventi patogu, patys tai pasirinko, norėtų – pakeistų situaciją. Pirmąjį stereotipą sėkmingai tiražuoja kino filmų kūrėjai, antrasis – galbūt būdas pateisinti save, negebančius užjausti?

Mano savanorystė buvo žaidimas raktais. Įleisti norinčius įeiti, išleisti norinčius išeiti. Su tam tikromis sąlygomis: durys atrakinamos tik tam tikru metu, į įstaigą negalima įleisti neblaivių asmenų, įleisti tik tuos, kurie oficialiai gauna įstaigos teikiamas paslaugas, neįleisti svečių, neįleisti tų, kurie už prasižengimus iš įstaigos yra pašalinti (kad ir kaip prašytų, o prašydavo tikrai gražiai).

Tačiau kartą per savaitę ištisą darbo dieną budint, savaime atsitinka taip, kad tarp savanorių ir įstaigos gyventojų užsimezga ryšys. Po žodį, po kelis – ir prieš akis veriasi žmonių gyvenimo istorijos. Moteris neteko namų, nes visą turtą (pinigus, būstą) atidavė sūnui, o šis vėliau ją išgujo į gatvę. Šioji istorija mane ypatingai sukrėtė, nes sūnus iš mamos gautus pinigus naudojo grožio procedūroms ir pramogoms, o užuot atsilyginęs už paramą, mamą mušdavo. Kita moteris dėl sunkios ligos neteko darbo ir nebegalėjo išlaikyti gyvenamosios vietos. Jauna šeima palūžo, praradusi naujagimį: skausmą malšino alkoholiu, galiausiai liko gatvėje.

Tiesa, tenka pripažinti, kad priklausomų nuo alkoholio čia daug. Viena iš sąlygų, norint apsigyventi šioje įstaigoje – kovoti su priklausomybe (lankyti anoniminių alkoholikų susitikimus, psichologo konsultacijas). Kita sąlyga – grįžti į darbo rinką. Jei žmogus tam tikrą laiką nerodo pastangų keisti gyvenimo būdą, iš įstaigos yra pašalinamas. Kasdien jiems padeda ne tik savanoriai, bet ir čia dirbantys socialiniai darbuotojai, psichologai.

Tuo metu, kai savanoriavau, didžioji dauguma čia gyvenančių benamių dirbo. Kiti aktyviai ieškojo darbo. Manau, verta paminėti ir tai, kad už gyvenimą šioje įstaigoje kiekvienas turi susimokėti tam tikrą fiksuotą mokestį, taigi niekas jiems nėra patiekta ant lėkštutės.

Įstaigoje yra virtuvė, vonia, skalbimo mašina – gyventojai privalo rūpintis asmens higiena, patys gaminti maistą. Daugelį šių žmonių sutikę gatvėje nesuprasite, kad jie yra benamiai, nes šie žmonės neatitinka stereotipo. Jie turi pomėgių, nori bendrauti, aktyviai leisti laisvalaikį.

Kad suvoktume tikrąją benamystės priežastį, reikia pasigilinti į psichologinį benamio portretą. Nors sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta, tai nėra tiesa. Lygiai kaip ne visiškai tiesa tai, kad kas mūsų nesužlugdo, padaro stipresniais. Kiekvienas pasižymime skirtingu psichologiniu atsparumu. Tai reiškia, kad vienam nesėkmė – paskata dar stipriau kovoti, bet kitam tai gali reikšti gyvenimo pabaigą.

Nesakau, kad žmonės nėra atsakingi už savo likimą, savo pasirinkimus ir būklę, kurioje atsiduria. Benamystė – labai dažnai asmeninių pasirinkimų rezultatas. Tenoriu pasakyti, kad toks gyvenimo būdas nėra pasirenkamas sąmoningai. Niekas nepabunda ryte ir nesako: „Nusibodo, viską mesiu, būsiu benamis.“ Tenoriu pasakyti, kad kartais nesėkmių ir sau nepalankių arba neatsakingų sprendimų lavina tokia sunki, jog nebeįmanoma nuo jos pabėgti.

Ir visgi jie atsitiesia – kai atsistoja ant kojų, pradeda uždirbti tiek, kad gali susirasti būstą, tai ir padaro. Kai kurie vėl suklumpa ir grįžta atgal, ir bando iš naujo, kai kurie jau daug metų eina per miestą iškėlę galvas ir niekas nežino, kokioje gilioje duobėje buvo.

Pasmerkti žmogų – labai lengva. Per dažnai apie knygą sprendžiame iš viršelio. O jei bent sykį sutikę benamį užuot pažvelgę su panieka pamėgintume pasvarstyti, kas šį žmogų atvedė į gatvę, galbūt padėtume ne tik jam, bet ir sau? Būti benamiu yra nelaimė. Gebėti užjausti nelaimingąjį yra sveiko mąstymo požymis.