Rasa MILERYTĖ
Parduota: romanas / Patricia McCormick; iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 267 p.
Lietuvos skaitytojai jau turėjo galimybių susipažinti su Patricios McCormick kūryba: 2011 metais išleista jos knyga „Parduota“, pasakojanti apie trylikametę mergaitę, patekusią į prostitucijos pinkles, 2014 metų pradžioje į lietuvių kalbą išversta knyga „Niekada nesuklupk“ – vaiko, atsidūrusio karo ir genocido epicentre, istorija. Šiomis knygomis P. McCormick įsirėžusi į sąmonę kaip skausmingų tekstų autorė, autorė, apnuoginanti sunkiai atlaikomą tikrovę, demaskuojanti žiauriausias jos formas. Pasaulyje P. McCormick knygos įvertintos įvairiomis premijomis, viena žymiausių – Nacionalinė knygų premija, pelnyta du kartus.
P. McCormick norisi vadinti sąžininga autore. Jos knygos paremtos tikromis istorijomis, rašydama ji bendrauja su savo personažų prototipais, stengiasi kuo tiksliau išreikšti jų patirtis. Tokių sukrečiančių temų, kokias renkasi P. McCormick (ypač knygoje „Niekada nesuklupk“) pasirinkimas – pavojingas žingsnis. Juolab kai knygos išeities tašku tampa tikra istorija. Autorius, net pats nepastebėdamas, gali sutelkti pastangas į skaitytojo šokiravimą arba manipuliaciją emocijomis. Sunki tema, regis, pateisina lengvą kalbėjimą, literatūrinės vertės trūkumą. Neretai pagrindiniu panašių knygų tikslu tampa noras suteikti skaitytojui viltį, pasakyti, kad viskas bus gerai, kad užklupusios problemos – menkniekis. Jei visgi ryžtamasi drąsesniam kalbėjimui, nueinama į kitą kraštutinumą: autorius nepajėgia nieko kito kaip tik šokiruoti skaitytoją ir žaisti jo emocijomis. Taip nutiko Kathrin Schrocke knygai „Kavinė Freak city“, Gayle Forman knygoms „Tik viena diena“ ir „Jei pasilikčiau“, daugeliui kitų šiemet pasirodžiusių knygų. Tuo tarpu P. McCormick visai neblogai susitvarko su savo pasirinkimu.
Niekada nesuklupk: romanas / Patricia McCormick; iš anglų kalbos vertė Aušra Lapinskienė. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 212 p.
Atskiru diskusijų objektu galėtų būti jos knyga „Niekada nesuklupk“, kurioje kalbama apie 1975 metais Kambodžoje prasidėjusį genocidą. Suklusti verčia tokie ir panašūs sakiniai: „Pirmą kartą gyvenime esu toks laimingas juos matyti. Teta man pliaukšteli tarsi supykus, bet iš tiesos ji vos laiko ašarą, irgi džiaugias mane matyti“ (p.25), „Kai kurių marškinys kruvinas, galvoju, gal nuo kulkos, o gal nuo raudonojo khmero šautuvo smaigalio“ (p. 25), „Kodėl raudonieji khmerai nesirenka stiprų vyruką?“ (p. 31), „Bet mano galvoj yra duris, visada užrakinta, už jos slepiu mano šeimą“ (p. 45), „Kodėl tu duodi mum tavo sriubą?“ (p. 59), „Grojam, dainuojam, šypsom – plačiai plačiai, visi dančiai, visa dantena“ (p. 61)… Ši knyga būtų labai vertinga istoriniu požiūriu: pasakojimas pateiktas iš genocidą stebėjusio dabar jau suaugusio vyro, o tada – tik vienuolikmečio berniuko perspektyvos. Tačiau tekstas gramatiškai ir stilistiškai subjaurotas. Nežinia, ar tai vertimo klaida, ar ir originalus variantas pasižymi tokia kalbos deformacija. Knygos autorė sako, jog knygos pasakotojo Arno Pondo kalba yra nesuvaldyta, sunkiai pasiduoda kalbos taisyklėms, todėl autorė palieka ją autentiška, laužyta kalba yra meninė priemonė, padedanti atskleisti karo baisumus patyrusio vaiko sužalotos sąmonės srautą. Abejonių kelia faktas, jog Arnas Pondas savo istoriją P. MacCormick pasakojo daugelį metų pragyvenęs Amerikoje ir išmokęs anglų kalbą. Pagaliau, net sunkiai užsienio kalba kalbantis žmogus iš atsitiktinumo kartas nuo karto mintį išreikštų gramatiškai taisyklingai, o knygoje įkyriai klumpama vis ant tų pačių klaidų, todėl tikėtina, kad vertėja, stengdamasi kuo tiksliau perteikti pasakotojo kalbos manierą, persistengė. Jei ne darkyta pasakotojo kalba (ši pastaba taikoma ir knygos autorei), skaitytojo dėmesys būtų išlaikomas ties tuo, kas svarbiausia – vaiko, išgyvenusio karą, patirčių fiksavimu: „Vienas senukas kasa griovį, jis pargriūva. Verkia ir sako, kad per senas tokiam sunkiam darbui. Raudonasis khmeras eina prie jo ir sako: „Pavargai dirbt? Gerai, nuvesim tave į tokią vietą, kur galėsi ilsėt.“ Niekad daugiau nematom to senuko. Bet žemių krūva, ji vis didesnė. Didesnė ir labiau dvokia. Tarsi pūva. Tarsi ten kažkokios dujos. Ir visur musės. Ta krūva, dabar ji kaip kalnas“ (p. 36), „Dabar laikau ranką ant šautuvo. Nes žinau, turiu pats ją nušaut. Kad jos niekas neprievartautų, nesuėstų tigras. Glostau jos skruostą ir ranka užmerkiu jos akis. Liečiu gaiduką ir meldžiu protėvių pagalbos, atleidimo, kad žudau šitą mažą mergaitę, vienintelį žmogų, kuris man liko pasauly. Bet to nepadarau. Tiesiog nueinu“ (p. 134). Visgi ši knyga liudija kryptingą ėjimą kūrybiniu keliu.
Pjūvis: romanas / Patricia McCormick; iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 174 p.
Dabar sutelkime dėmesį į naujausią P. McCormick knygą – „Pjūvis“. Rašytojos kūrybos kontekstas nuteikia nelaukti linksmos, lengvos istorijos, o pavadinimas tą patvirtina. „Pjūvis“ pasakoja save žaloti linkusios paauglės, vardu Kali, istoriją. Minėta, kad P. McCormick reaguoja į socialinio gyvenimo realijas, bendrauja su skaudžių patirčių turėjusiu jaunimu, su jaunuoliais, savo noru arba priverstinai atsidūrusiais už tam tikros ribos, ir kalba apie juos. Su „Pjūviu“ nutiko kiek kitaip. Rašytoja visų pirma parašė knygą apie psichiatrijos klinikose besigydančias paaugles, o tada stengėsi užmegzti kontaktą su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis. Būsimos knygos rankraštį P. McCormick perdavė keletui tokių merginų ir tikino, kad jei šios nepatvirtins istorijos autentiškumo, rankraštis niekada netaps knyga. Pirmųjų rankraščio vertintojų reakcija buvo vieninga: „Jūs papasakojote mano istoriją, – tikino visos. – Iš kur žinojote, kaip būna?“ (p. 172). Ir nors P. McCormick sako niekada nedariusi tų veiksmų, kuriuos darė Kali, visgi tam tikru aspektu tapatinasi su ja: „Aš pati buvau tos knygos veikėja – vieniša, pikta ir įskaudinta, suglumusi, tik stokojau žodžių tam išsakyti. Puikiai prisimenu, kokia vieniša jaučiausi. Kenkiau sau – turbūt visi taip darome – ir prisiėmiau atsakomybę, jutau gėdą dėl bėdų, kurias išspręsti buvo ne mano jėgoms. Maniškio gyvenimo smulkmenos skyrėsi nuo jų gyvenimo, bet emocinė tiesa buvo tokia pati“ (p. 172). Atrodo, kad P. McCormick jaučia pilietinę atsakomybę už visuomenės, kurioje gyvena, narius: paskutiniuose knygos puslapiuose pateikia nuorodas į internetines svetaines, kuriose galima rasti informacijos apie tai, kaip padėti jaunimui, turinčiam elgsenos sutrikimų ir linkusiam save žaloti. Tai parodo, kad autorė ne šiaip vaikosi populiarių temų, o yra motyvuota apie tai kalbėti.
„Pjūvis“ pasakojamas pirmuoju asmeniu – iš Kali, besipjaustančios riešus ir todėl atsidūrusios psichiatrijos klinikoje, pozicijos. Tekstui būdingos dvi plotmės – Kali kalbėjimas apie tai, ką mato klinikoje, apie kitas pacientes, apie tarpusavio bendravimą, ir Kali bendravimas su psichologe. Įdomus mėginimas atskleisti Kali ir gydytojos santykį: pasakojime akcentuojami ne juodviejų dialogai, kurių pagalba skleistųsi Kali istorija, pasakojimas veikiau primena laišką, kuriame Kali atpasakoja gydymo seansus: „Atmenu kuo puikiausiai. <…> Bet nieko šito tau nepasakoju. Nieko nesakau. Tik spaudžiu alkūnes prie šonų. Mano mintys – lyg į priekį persukama vaizdajuostė. Vaizdajuostė be garso takelio. Tu galų gale atsidūsti, atsistoji…“ (p. 12). Sunku vertinti tokį rašymo būdą. Viena vertus – kalbėjimas lyg ir tampa intymesnis, kita vertus – sunku suprasti tokio kalbėjimo motyvaciją ir reikiamybę kaitalioti pasakojimo būdą.
Tiesiogiai apie Kali pasakoma nedaug – viso labo tiek, kad ji žaloja save. To priežastis iš detalių ir nutylėjimų skaitytojas turi suprasti pats. Nekalbama apie galimas Kali diagnozes, tačiau yra užuominų į tai, kad mergina serga depresija. Bet depresijos priežastys irgi nutylėtos (bet ir vėl pastabus skaitytojas jas gali įskaityti tarp eilučių). Ši knyga galėtų būti elgsesnos sutrikimų turinčio žmogaus sąmonės pjūvis, nors psichologės įžvalgumo P. McCormick (kuri pagal išsilavinimą yra žurnalistė) pritrūksta. Kali ir kitų mergaičių žodžiai atrodo įtikinami, bet neautentiški. „Pjūvis“ atskleidžia sistemą, mechanizmą, tačiau ne iki galo parodo, kaip sukasi atskiri sraigteliai.
Šiandieninė problemų proza dažnai rodosi dirbtina. Vienam personažui užkraunama tiek bėdų, kad net ir labai besistengdamas, suabejosi situacijos tikrumu. P. McCormick ieško būdo spręsti šią problemą: „Pjūvyje“ rodomi keli personažai, apgalvota jų susidūrimo vieta – psichiatrijos klinika. Dėmesys ganėtinai nuosekliai paskirstytas visiems personažams. Žinoma, svarbiausia knygoje – Kali drama. Autorė, vengdama patetikos, nesistengia siūlyti galimų problemų sprendimo būdų, neneša žinios, jog viskas bus gerai, vietoje to P. McCormick bando surasti priežastis, kurios skatina paauglius žalotis (nesutarimai šeimoje, nepagrįstas kaltės prisiėmimas, nutrūkęs santykis su artimu žmogumi?). Nors, kaip minėta, psichologės įžvalgumo autorei pritrūksta, priežasčių ir pasekmių ryšius ji puikiai perpranta. O gal tai sąmoningas rašytojos pasirinkimas – parodyti reiškinių priežastingumą, problematiką, apibendrinti patirtis, užuot išskiriant konkretaus asmens (personažo) gyvenimą?
P. McCormick knyga „Pjūvis“ išsiskiria nuolat augančia įtampa, nutylėjimai (bet ne manipuliacija skaitytojo emocijomis ir smalsumu) išlaiko skaitytojo dėmesį, patrauklus rašymo stilius leidžia išgyventi skaitymo malonumą.
