Rasa MILERYTĖ
Iš Utenos kilusi fortepijonininkė Aušrinė Garsonaitė sako, kad muzika jai padeda užpildyti tuštumą ir pakylėja virš žemiškųjų rūpesčių ir rutinos. Nuo septynerių metų muzikos mokyklą lankiusi mergina šiandien pradeda savo, kaip atlikėjos, solinę karjerą ir dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus miuziklo mokykloje. „Paauglystėje galvojau ir apie kitas profesijas, nebuvo taip, kad visą gyvenimą būčiau aiškiai jautusi, jog gyvenimą privalau susieti su muzika, bet šiandien jau neįsivaizduoju savęs jokioje kitoje srityje“, – sako A. Garsonaitė.
Tarp muzikos garsų – nuo ankstyvos vaikystės
Etnomuzikologų Rimos ir Raimondo Garsonų dukra A. Garsonaitė muziką, kiek pamena, girdėjo nuo mažų dienų. Trejų metų mergaitę tėvai pradėjo vežiotis į muzikologines ekspedicijas, o namuose stovėjęs pianinas tarsi kvieste kviesdavo paliesti klavišus. „Su šeima žiūrėdavome nemažai muzikinių laidų ir vienu metu panorėjau tapti smuikininke. Visą laiką grojau dviem instrumentais, bet taip gavosi, kad pagrindiniu visgi tapo fortepijonas“, – pasakojo muzikantė.
Būdama septynerių A. Garsonaitė pradėjo lankyti muzikos mokyklą, o sulaukusi trylikos, paskatinta mokytojos ir tėvų, įstojo į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.
Aušrinė Garsonaitė įsitikinusi, kad menininkui reikia 30 procentų talento ir 70 procentų darbo, todėl jau nuo vaikystės atsakingai dirbo: grodavo bent po tris valandas per dieną, bet dažniausiai – ilgiau. „Pamenu, kad labai daug laiko, vos ne ištisas dienas, praleisdavau muzikos mokykloje, – skambiai nusijuokia menininkė. – Žinoma, vaikui, paaugliui visaip būna – vieną dieną nori groti, kitą neturi tam nuotaikos… Tad tėvams kartais tekdavo priminti, kaip svarbu tobulinti įgūdžius. Bet pačioje pradžioje, dar prieš pradedant lankyti muzikos mokyklą, tikrai niekas manęs nevertė to daryti. Jaučiau labai stiprią vidinę inspiraciją groti.“
Menų mokykloje – ne tik įgūdžiai
Daugelis vaikų tėvų namus palieka tik sulaukę pilnametystės, o jei studijuoja gimtajame mieste, su gimtaisiais namais siejančios gijos išlieka dar ilgiau. A. Garsonaitė, kaip minėta, iš gimtinės į sostinę išvažiavo būdama vos trylikos. Neslepia, kad nelengva buvo tiek tėvams, tiek jai: ilgesys nuolat graužėsi į širdį. „Ar tėvai nejautė nerimo, išleisdami vaiką į savarankišką gyvenimą?“ – klausiu savo pašnekovės? Pasak A. Garsonaitės, apie galimus pavojus mąstyti neteko: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje galioja labai griežta sistema, mokinius prižiūri auklėtojos, be jų leidimo negalima išeiti į miestą. „Apsigyvenau mokyklos bendrabutyje. Vadindavom jį dėže dėl stačiakampio formos. Dabar jo jau nebėra – nugriautas, vietoj jo pastatytas naujas. Turėjom labai griežtas auklėtojas, jos labai atsakingai mus prižiūrėdavo. Jei norėdavom kažkur išeiti, turėdavom nurodyti tikslią informaciją, kur ir kada eisime, kada grįšime. Jei kelionė tolimesnė, reikėdavo tėvų leidimo. Mums nebuvo leidžiama nuklysti pernelyg toli nuo mokyklos. Ten tikrai buvome saugūs“, – pasakojo menininkė.
Ryškiausi tų metų A. Garsonaitės prisiminimai susiję ne su pamokomis, o su draugais ir kelionėmis į užsienyje vykstančius konkursus. Iš tokių miestų kaip Paryžius, Madridas muzikantė parsivežė ne vieną apdovanojimą. „Esu tarptautinių konkursų laureatė, esu laimėjusi ir trijų turų konkursą. O studijų metais esu gavusi prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą prezidentūroje. Tokie dalykai – labai didelis postūmis menininkui. Yra ir finansinė premija, bet ji nedidelė, ir tuo metu finansiniai dalykai man dar nebuvo itin svarbūs, bet kai sulauki prezidento sveikinimo arba laimi konkursą, jautiesi įvertintas, supranti, kad visos įdėtos pastangos nenuėjo veltui. Kiekvienam menininkui svarbu jaustis pripažintam“, – svarstė A. Garsonaitė.
Svajojo būti kosmonaute
Dar besimokant mokykloje A. Garsonaitę traukė ne viena sritis: domino istorija, biologija, o pradinėse klasėse netgi svajojo būti kosmonaute. Visgi dėl galiausiai pasirinktų fortepijono studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje gailėtis neteko. Pašnekovė su džiaugsmu pamena įdomias paskaitas, grojimą studentiškuose ansambliuose, įkvepiančius dėstytojus. „Jaunam žmogui labai svarbu, kad mokytojai parodytų kryptį, įkvėptų drąsos, pasitikėjimo, skatintų siekti tikslų. Džiaugiuosi, kad turėjau daug tokių dėstytojų. Ir šiandien gera juos prisiminti“, – sakė pašnekovė.
Mokydamasi mokykloje ir studijuodama muzikė surado sau artimiausius kompozitorius. Vienas jų – Vengrijos muzikos genijus, pianino virtuozas Ferencas Listas. Menininkę patraukė jo kūrinių sudėtingumas – tuo metu norėjosi groti kuo sudėtingesnes partijas. „Vėlesniais studijų metais atradau čekų kompozitorių Bedržichą Smetaną. Jo kūrinių beveik niekas negroja. Esu netgi dalyvavusi jo vardo konkurse Čekijoje, turėjau paruošti nemažai jo kūrinių, teko groti apie 45 minutes, – pasakojo menininkė, įpratusi groti po 10 valandų per dieną. – Esu gerai susipažinusi su šio kompozitoriaus kūryba, o dėstytojai netgi buvo pradėję sakyti, kad jis mano kompozitorius.“
Šiuo metu muzikė dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus miuziklo mokykloje. Akademijoje eina iliustratorės pareigas. Iliustratorius – žmogus, grojantis su studentais kameriniuose ansambliuose. Pašnekovė pasakojo, kad tai šiek tiek panašu į akompaniatoriaus darbą, tik akompaniatorius padeda solistui, o iliustratorius groja lygiavertes partijas kartu su studentais. O Miuziklo mokykloje A. Garsonaitė moko groti vaikus.
Lietuvoje menininkai vertinami nepakankamai
Šiandien daugelis A. Garsonaitės bendrakursių karjerą kuria užsienyje. Kiek merginai žinoma, be jos iš viso kurso Lietuvoje liko dar du žmonės. Nesunku suprasti, kodėl meno žmonės bėga iš gimtosios šalies: čia jiems, A. Garsonaitės vertinimu, trūksta galimybių, nes lietuviai vis dar nesupranta, kad profesionaliam menininkui jo atstovaujama sritis yra ne tik saviraiška, bet ir būdas užsidirbti pragyvenimui.
„Lietuvoje turime vieną didelę problemą – nesame pratę mokėti už intelektinį darbą, – apgailestavo pašnekovė. – Ir tai būdinga ne tik Lietuvai, bet visai Rytų Europai. Vakarų šalys į menininkų darbą žiūri visai kitaip. Mūsų kraštuose tuo tarpu intelektinė nuosavybė vis dar dažnai vagiama. Kažkodėl mes galvojame, kad pravesti renginį ar sugroti kelias partijas renginyje yra menkniekis. Kreipiamės į menininką, atlikėją ir sakome: „Tu toks fainas, ką gi tau reiškia pravesti renginį.“ Arba: „Ką gi tau reiškia čia šiek tiek pagroti.“ Bet pagalvokim: jei menininkas turi vaikų, jam teks samdyti auklę. Į renginį jis nevažiuos apsirengęs bet kaip, pasipuoš. Statysis automobilį ir galbūt mokės už parkavimą. Taigi jis ne tik dovanos savo laiką, bet dar ir patirs nuostolių, norėdamas padaryti gerą darbą. O daugelis kažkodėl vis dar galvoja, kad „šiek tiek pagroti“ nieko nekainuoja.“
Nepaisydama to, kad menininkai Lietuvoje nevertinami, A. Garsonaitė kelti sparnų į užsienį neketina: sako, kad jau po poros savaičių svečioje šalyje pradėtų ilgėtis Lietuvos.
Asmeniniame repertuare – ir eurovizinės dainos aranžuotė
Kurį laiką A. Garsonaitė visą savo dėmesį skyrė profesinei pedagoginei veiklai, o šiemet nusprendė susikoncentruoti į solinę karjerą. Dėl suprantamų aplinkybių šiuo metu koncertus galima rengti tik virtualioje erdvėje. Pirmasis toks šiais metais muzikės koncertas įvyko sausio pirmąją ir buvo transliuojamas facebook platformoje. Koncerto klausėsi 200 žmonių.
Vasarą A. Garsonaitė grojo uteniškiams – dalyvavo „Ežero festivalyje“ ir klausytojams buvo parengusi du pusantros valandos trukmės rečitalius. „Buvo malonu groti gimtajame mieste. Socialinėse platformose labai trūksta santykio su žmonėmis. Per karantiną pasiilgau žmonių“, – sakė menininkė.
Džiazą, klasikinės muzikos aranžuotes džiazo, roko ir populiariajai muzikai mėgstanti mergina ir pati kuria aranžuotes. Naujausias jos kūrinys – grupės „The roop“ eurovizinės dainos aranžuotė, paskelbta youtube platformoje, buvo palankiai įvertinta klausytojų. Šioje platformoje muzikantė paskelbė ir daugiau kūrinių.
„Esu parašiusi kelias dainas. Vasarą su keliais draugais įkūrėme grupę. Deja, karantinas sutrukdė repetuoti“, – apgailestavo pašnekovė.
Menininkė pasakojo bent kartą per metus nusifilmuojanti televizijoje. Vaikystėje daugybę kartų teko dalyvauti laidoje „Duokim garo“, o dabar dalyvauja tokiuose projektuose kaip „Lietuvos balsas“ – akompanuoja savo mokiniams.
Muzika pakylėja virš pilkos kasdienybės
„Pirmame kurse viena dėstytoja pasakė tokį įdomų dalyką. Pasak jos, magistro studijose žmogui kažkas atsitinka, tarsi persijungia kažkoks mygtukas ir jis pradeda groti kitaip. Ir iš tiesų – kai baigiau bakalaurą, galvoje kažkas cvanktelėjo ir manyje viskas pasikeitė. Nežinau, kas tiksliai tai nulėmė. Galbūt visi įvykiai, nutikę studijuojant bakalaurą, studijų metu ir vasarą po studijų sutikti žmonės, dėstytojai, kitos patirtys. Bet tarsi per akimirką pasikeitė ir požiūris į muziką, ir muzikos, instrumento pajautimas“, – pasakojo A. Garsonaitė pasidomėjus, ką jai reiškia muzika.
Pašnekovė svarstė, kad muzika pakylėja virš pilkos kasdienybės, rutinos, ir priartina prie viršžemiškos būties. „Žmoguje plyti tuštuma, o muzika ją užpildo. Muzika man yra gyvenimas. Ji visą laiką skamba mano galvoje. Muzika – mano tikslas, didžiausias gyvenimo siekis. Ėjimas link tobulumo. Muzika – visa tai, kas yra virš realaus gyvenimo. Tai, kas šventa ir be galo brangu“, – mintimis dalijosi menininkė.
Pašnekovė sakė laisvalaikiu mėgstanti šokti salsą, besidominti įvairiais dalykais, bet muzika yra tai, kas įprasmina gyvenimą ir suteikia pilnatvės ir laimės pojūtį.
