Rasa MILERYTĖ
Negalia nėra kliūtis gyventi visaverti gyvenimą, o kuo dažniau viešajame gyvenime matome negalią turinčius žmones, tuo labiau patys augame, didėja supratimas apie negalią ir tolerancija. Deja, kaip pastebi Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Sandra Ragaišytė, vis dar ne visi negalią turintys žmonės drįsta išeiti į viešumą. Taip yra ne dėl asmeninių jų savybių, o dėl požiūrio, kurį demonstruoja aplinkiniai. „Neįgalius žmones žeidžia tai, kad sveikieji juos laiko tarsi vaikais ir elgiasi su jais kaip su nenormaliais ar išskirtiniais“, – sako S. Ragaišytė.
Sandra, daug metų vadovauji Utenos rajono neįgaliųjų draugijai, iš labai arti matai žmonių, turinčių negalią, problemas, skaudulius ir visuomenės požiūrį į negalias. Pirmiausia norėčiau paklausti, tavo vertinimu, ar pastaraisiais metais požiūris keičiasi, ar daugėja tolerancijos?
Utenos rajono neįgaliųjų draugijoje dirbu nei daug, nei mažai – septinti metai. Kuo daugiau kalbame apie save, tuo labiau esame pastebimi, taip mažėja socialinė atskirtis. Didėja integracija neįgaliesiems, motyvacija judėti pirmyn. Ypatingai naujai tapusiems neįgaliesiems. Galimybių sudarymas neįgaliems žmonėms dalyvauti visuomenės gyvenime bei turėti lygias teises su visais abejonių nekelia. Tačiau reali neįgaliųjų padėtis Lietuvoje nėra gera ne vien dėl ekonominių sunkumų. Didesnioji visuomenės dalis vis dar žiūri į asmenis su negalia (ypač su proto negalia) kaip į turinčius gyventi ir dirbti atskirai.
Kaip manai, kas lemia pasikeitimų buvimą arba nebuvimą?
Didžiąją dalį pasikeitimų lemia visuomenės požiūris, kol visuomenė žiūrės į neįgaliuosius kaip į žmones nieko negalinčius tai niekas ir nesikeis. Nors sveiki garsiai šaukia, kad neįgalieji tokie patys kaip ir jie, bet deja taip nėra. Ar pamenate Žiežmarių istorija, kai vietos gyventojai ėmė kratytis nedidukės neįgaliųjų bendruomenės, besikuriančios išpuoselėtų namų kaimynystėje? Neįgaliųjų ateitis – jaunimo rankose.
Ko reikia, kad požiūris keistųsi?
Reikėtų pradėti nuo ugdymo įstaigų. Jei darželiuose arba mokykloje yra neįgalių vaikų, tada su jais natūraliai bendraujama dalyvaujant pamokose, mušantis, žaidžiant – tiesiog gyvenant gyvenimą. Tada nereikia specialiai domėtis, mokytis. Bet įvairių edukacijų dar reikia.
Ar skiriasi fizinės ir psichikos negalios vertinimas?
Yra posakis: „Bijome to, ko nežinome“. Ne retai taip nutinka susidūrus su negalią turinčiu žmogumi. Labai liūdna tai pripažinti, bet vis dar skiriasi vertinimas fizinės ir psichikos negalios. Didžioji dalis žmonių turintys fizinę negalią yra su nematoma negalia, jų negalia nepastebima (tai vidinės ligos ir k.t.) o va su psichikos negalia yra ryškiai matoma ir žmonės nepažindami negalios vis dar prisibijo, ypatingai darbdaviai.
Neįgaliųjų dažnesnis buvimas viešumoje (paslaugų įstaigose, renginiuose) galėtų prisidėti prie didesnio negalios supratimo?
Žinoma, kad prideda, kuo daugiau neįgalieji rodysis viešumoje, tuo labiau žmonės nepastebės žmogaus kitoniškumo.
Kuo dar svarbu neįgaliųjų buvimas tarp žmonių?
Svarbu tai, kad didėja neįgaliųjų integracija, ir paties neįgaliojo motyvacija judėti pirmyn. Ypač naujai tapusiems neįgaliais.
Ar negalią turinčiam žmogui lengva išeiti į viešumą? Kas labiausiai trukdo, gąsdina?
Vis dar ne visi neįgalieji drįsta išeiti į viešumą. Neįgalius žmones žeidžia tai, kad sveikieji juos laiko tarsi vaikais ir elgiasi su jais kaip su nenormaliais ar išskirtiniais. Neįgalieji tai labai jaučia, jie sako: mes jaučiamės kitokie. Bet taip yra ne dėl to, kad jie yra kitokie, o dėl požiūrio, dėl to, kad žmonės iš tiesų nežino, kaip su jais elgtis.
Ar Utena pakankamai pritaikyta neįgaliųjų buvimui viešumoje?
Dalinai, nors taip neturėtų būti ir taip neturėčiau sakyti. Turi būti arba pritaikyta arba ne. Labai daug vietų yra kur neįgalusis sunkiai arba išvis negali pakliųti. Ypatingai judėjimo negalią turintieji. Noriu pakviesti Utenos gyventojus ypatingai neįgaliuosius kreiptis į Utenos neįgaliųjų reikalų komisiją prie Utenos rajono savivaldybės tarybos su pasiūlymais ir pastebėjimais ką reikėtų pakeisti infrastruktūroje ar kitais pastebėjimais, kad Utenos miestas kuo labiau būtų pritaikytas neįgaliesiems. Aišku neapliankiant ir senyvo amžiaus žmonių. Visus pasiūlymus ir pastebėjimus rašykite el.paštu: utenosrnd@gmail.com
Kaip mes turėtume elgtis su žmonėmis, turinčiais negalią?
Kaip su normaliu žmogumi, visiškai jo neišskiriant. Aš asmeniškai labai nemėgstu, kai į mane kaip neįgalų žiūri kaip visiškai negalintį savimi pasirūpinti. Kažkada kai ieškojau darbo viena ponia į kurią kreipiausi dėl darbo taip mane „su žemėmis sumaišė“. Klausė ar apskritai aš esu kažką pabaigusi… Tad noriu pasakyti tai, kad su neįgaliuoju reikia bendrauti (elgtis) lygiai taip pat kaip ir su sveikuoju. Kai kurie bendrapiliečiai, pamatę žmogų su negalia, greitai suaktyvėja ir lyg kokie skautai pradeda veikti pagal moto „kiekvieną dieną po gerą darbą“: aklieji vedami per gatvę, mažaūgiams žmonėms paduodami produktai iš viršutinių lentynų, judantys vežimėlio pagalba greitai nustumiami per bordiūrą. Juk visiems šiems bejėgiams žmonėms reikia mūsų paramos – visada ir visur. O gal ne? Daugelis žmonių su negalia gyvena visiškai savarankiškai ar su daline pagalba – ir jokiu būdu nėra bejėgiai. Tai nereiškia, kad jiems niekada nereikia paramos, bet jie patys nusprendžia, kada ir kokia pagalba nori pasinaudoti. Taigi noriu patarti: pirmiausia patikrinkite situaciją ir tada pasiūlykite pagalbą. Jei jiems jos reikia tikrai reikia – padėkite.
Kuo neįgaliųjų buvimas viešumoje mus praturtina?
Žmonių su negalia ir be jos buvimas kartu praturtina abipusiai. Iš neįgaliųjų sveikieji labiau mokosi mylėti gyvenimą. Noriu tikėti, kad labai greitai neįgalus žmogus taps visavertis mūsų bendruomenės narys.
