Rasa MILERYTĖ
Kristina (vardas pakeistas) sako, kad nors procesas buvo ilgas ir pradžioje kankino daug abejonių, visgi sprendimas įvaikinti vaiką – vienas geriausių gyvenimo sprendimų, džiaugsmu nušvietęs visus namus.
Bandymai susilaukti vaiko – nesėkmingi
Kristina pasakoja, kad su dabartiniu vyru gyvena jau 15 metų. Moteris turi vaiką iš pirmos santuokos, tačiau tiek ji, tiek dabartinis vyras visada svajojo apie didelę šeimą. Deja, vaikelio susilaukti nepavyko, tad vis dažniau jos galvoje ėmė suktis mintys apie įvaikinimą. Šeima išbandė ir gydymą, ir pagalbinį apvaisinimą, tačiau tai atnešė tik ašaras ir kančią.
„Susilaukti vaikelio natūraliu būdu bandėme apie 10 metų. Paskui atėjo nedrąsi mintis: mes negalime susilaukti vaiko, o kiek Lietuvoje vaikų, kurie biologiniams tėvams nebuvo reikalingi… Kaip susiklostys tų vaikų gyvenimai, kokiais žmonėmis jie išaugs, nepatyrę besąlyginės meilės ir rūpesčio? Šitaip ėmiau mąstyti, kad gal mano šeimai yra skirta įvaikinti biologinių tėvų apleistą vaiką…“ – pamena Kristina.
Apsispręsti padėjo draugų pavyzdys
Kristina atvirauja, kad ir jai, ir vyrui nebuvo lengva tokį sprendimą priimti. Ypač daug abejonių turėjo vyras. Jis bijojo, kad jei kas nors nepavyks, šeimai tai atneš dar daugiau ašarų ir skausmo. Visgi Kristina nenuleido rankų. Pradėjo spaudoje ieškoti sėkmingų įvaikinimo istorijų, jomis pasidalydavo su vyru. Vis pasakodavo jam, kaip atrodo įvaikinimo procesas. Pradžioje vyras, vos prabilus apie įvaikinimą, išeidavo iš kambario, bet laikui bėgant pradėjo klausytis. Didžiausią įtaką jo apsisprendimui padarė sėkmingos kitų šeimų istorijos.
„Turbūt žinote, kad yra visokių kalbų, kad vaikai paveldi blogus savo tėvų įpročius, polinkį į priklausomybes ar smurtą… Bet aš labai daug domėjausi ir supratau, kad viską lemia auklėjimas. Jei rodysi nemylėtam, socialinės rizikos šeimoje gimusiam vaikui gerą pavyzdį, suteiksi jam saugumą ir meilę, jis bus geras vaikas ir užaugs geru žmogumi“, – sako Kristina.
Galutinį sprendimą sutuoktiniai priėmė pamatę senų bičiulių pavyzdį. Sužinoję, kad seniai nematyti draugai įvaikino net du vaikus, apsilankė pas juos ir pamatė laimingus tėvus, gražų ir jautrų bendravimą. Iškart po to Kristina su vyru užpildė prašymą įvaikinti ir užsirašė į Globėjų ir įtėvių mokymus.
Laukė 9 mėnesius
Baigę trijų mėnesių trukmės kursus, žmona ir vyras sulaukė išvados, kad yra tinkami tapti įtėviais. Šeima svajojo įvaikinti iškart du vaikus: berniuką ir mergaitę, kurių amžius būtų iki dvejų metų. Po kelių mėnesių, nesulaukdami šios svajonės išsipildymo, nusprendė, kad nesvarbu, ar įvaikins vieną, ar du vaikus, svarbiausia, kad į šeimą pagaliau ateitų naujas narys.
„Pirmiausia įvaikinti mums buvo siūlomi vaikai iš bendro sąrašo: vyresni, turintys didesnių ar mažesnių fizinių, psichologinių negalių. Po tokio sąrašo peržiūros iš kabineto išeini labai sunkios būsenos: norisi ir verkti, ir keikti moteris, kurios visą nėštumą vartoja alkoholį ir taip negrįžtamai pakenkia dar negimusiam vaikeliui, jo ateičiai“, – dar ir šiandien graudinasi Kristina.
Galiausiai svajonė išsipildė, o nuo įtėvių kursų pradžios iki akimirkos, kai į šeimą atkeliavo kūdikėlis, prabėgo beveik 9 mėnesiai.
Pasirinkimą suprato ne visi
Kristina sako šiandien jau nebesusimąstanti apie tai, kad mažylis – ne biologinis jos sūnus. Naująjį šeimos narį puikiai priėmė ir jos vaikas iš ankstesnės santuokos. Užtat draugai ir artimieji reagavo įvairiai. Vyro tėvai labai džiaugėsi, nes žinojo, kaip šeima laukė šio vaikelio. Dalis tolimesnių Kristinos giminaičių vis paklausdavo „Kam jums to reikia? Neaišku, koks užaugs…“ Artimesni kaimynai iškart puolė smalsauti. Draugų reakcijos irgi buvo įvairios – vieni palaikė ir džiaugėsi, kiti neslėpė nuostabos, nesupratimo ir net nutolo nuo Kristinos ir jos vyro.
O Kristina ir jos vyras savo sprendimo nesigailėjo nė akimirką. Juk tai – jų svajonės išsipildymas. Moteris pasakoja, kad nuo pirmosios dienos, kai vaikelis atsidūrė jų namuose, net namų sienos tarsi tapo šiltesnės: toks džiaugsmas užliejo širdis.
Šeima dar pagausėjo
Praėjus maždaug metams nuo vaikelio atsiradimo šeimoje, Kristina sulaukė netikėto skambučio. Įvaikinot berniuko biologinė motina susilaukė dar vieno vaiko – mergaitės, ir jos taip pat atsisakė… Vaiko teisių specialistai domėjosi, ar Kristinos šeima nenorėtų savo šeimos durų atverti dar vienam vaikui.
„Sutikome negalvodami. Labai norėjome dar vieno vaiko, bet jau buvome beveik praradę viltį. Manėme, palauksime dar kelias savaites, o tada susitaikysime su mintimi, kad esame keturių asmenų šeima. Sunku nusakyti, kaip nudžiugome sužinoję, kad galime turėti dar vieną vaikelį“, – šypsosi Kristina.
Ragina kitus nedvejoti
Paklausta, ką pasakytų kitoms šeimoms, svarstančioms apie įvaikinimą, bet nedrįstančioms žengti lemtingo žingsnio, Kristina nedvejodama skatina nebijoti ir suteikti vaikui namus. Pašnekovė sako, kad jei trūksta drąsos, labai padeda Globėjų ir įtėvių kursai – ten įgyjama žinių, diskutuojama apie jautrius psichologinius dalykus, dalijamasi patirtimi.
Vienintelis dalykas, kurio Kristina šiandien gailisi, kad taip ilgai delsė. Visiems, galvojantiems apie įvaikinimą, ji linki ryžto ir nedelsti. O bijančius, kad nesusitvarkys su nauju gyvenimu, patikina: viskas bus gerai.
