Pasaulinė sveikatos organizacija organų prekybą apibrėžia kaip vieną iš prekybos žmonėmis formų. Prekyba organais – tai nelegalūs žmonių organų ar jų dalių „mainai“, dažnai vykdomi prieš žmogaus valią ar jam neturint kitos išeities.
1999 metų sausio 12 dieną įsigaliojusios Europos Tarybos konvencijos dėl žmogaus teisių ir biomedicinos 21 straipsnis nustato, kad žmogaus kūnas ir jo dalys negali būti finansinės naudos dalyku. Šios Konvencijos komentare paaiškinta, jog kūno dalys reiškia organus ir audinius, taip pat kraują, kurie negali būti perkami ar parduodami, ar suteikti kitokios turtinės naudos donorui ar trečiajam fiziniam ar juridiniam asmeniui, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros įstaigai.
Tarptautinės nefrologų ir transplantologų bendruomenės atstovų konferencijoje 2008 metais priimtoje (2018 metais atnaujintoje) Stambulo deklaracijoje prekyba žmogaus organais apibrėžta kaip bet kuris šių veiksmų: a) gyvo ar mirusio donoro organo paėmimas be teisinę galią turinčio sutikimo ar leidimo arba mainais į turtinį ar kitokį atlygį donorui ir/ar trečiajam asmeniui; b) tokiu būdu gautų žmogaus organų bet koks gabenimas, transplantavimas ar kitoks panaudojimas; c) kokios nors neteisėtos naudos siūlymas sveikatos priežiūros specialistui, valstybės pareigūnui ar privačios organizacijos darbuotojui, siekiant nepagrįstai paspartinti arba įvykdyti žmogaus organų paėmimą ar panaudojimą, taip pat tokios naudos prašymas; d) donorų ar recipientų agitavimas ar verbavimas, siekiant gauti turtinės ar kitokios naudos; e) bendrininkavimas, kurstymas ar pasikėsinimas padaryti bet kurią iš išvardintų veikų.
2008 metų sausio 2 dieną įsigaliojusioje Europos Tarybos konvencijoje dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis prekyba žmonėmis apibrėžiama kaip žmonių verbavimas, gabenimas, perleidimas, įgijimas ar slėpimas, panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus, ar apgaulę, ar pagrobimą, ar pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu arba gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, siekiant, kad šis asmuo būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis prostitucijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, ar organų paėmimui. Šalys įpareigojamos priimti reikiamus teisėkūros sprendimus dėl prekybos žmonėmis užkardymo ir aukų teisių apsaugos.
2018 metų sausio 3 dieną įsigaliojusios Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmogaus organais preambulėje pabrėžta, jog prekyba žmogaus organais pažeidžia asmens orumą bei teisę į gyvybę ir kelia grėsmę visuomenės sveikatai.
Organų prekeiviai dažniausiai naudoja kelis skirtingus būdus, siekdami prisivilioti žmones. Asmenys gali būti priversti atiduoti savo organus ar jų dalis (pvz., už skolas) arba tai gali būti iš jų išviliota apgaulės būdu. Antras būdas – tai asmens sutikimo organų pardavimui gavimas, už tai pažadant nemenką atlygį, tačiau vėliau jo nesumokant ar sumokant žymiai mažesnę, nei sutarta, sumą. Trečiuoju atveju, pažeidžiami asmenys gali būti gydomi nuo realių arba net neesamų ligų ir jiems nežinant jų organai yra pasisavinami organų prekeivių. Pagrindiniai organai, kuriuos siekia gauti suinteresuotos grupuotės, yra kepenys, plaučiai ir inkstai, tačiau svarbu pažymėti, kad bet kuris žmogaus organas, kuris gali būti pašalintas iš kūno ir panaudotas, gali tapti prekeivių žmonėmis taikiniu.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skaičiuoja, kad kasmet visame pasaulyje įvykdoma 100 tūkst. organų persodinimų. Bet ligonių, kurie laukia eilės, yra dar daugiau, todėl negavę organo įprastais būdais jie atsisuka į juodąją rinką. PSO duomenimis, apie dešimtadalį visų organų persodinimų vykdoma neteisėtai. Iš jų 75 proc. sudaro inkstai – dažniausiai ieškomas organas. Juodojoje rinkoje už organus žmonės pasiryžę mokėti didžiulius pinigus. Nors tokia operacija dažnai labai rizikinga, vilties sulaukti savo eilės donoro organo laukiančiųjų sąraše nebeturintys ligoniai pasiryžę mokėti tokią sumą, kokios paprašo pardavėjas. Dėl to organų prekeivių rinkoje kasmet uždirbamas pelnas siekia 500 mln.–1 mlrd. eurų.
Daugiausia nelegalių donorų yra kilę iš mažiausiai pasiturinčių pasaulio regionų. Organų prekeiviai – jei išvis tesi pažadą atsiskaityti – retai jiems sumoka daugiau nei 5 tūkst. eurų, nors pirkėjams iš turtingesnių šalių, pavyzdžiui, JAV ar Japonijos, pateikia iki 200 tūkst. eurų sąskaitą, o skirtumą susižeria į kišenę. Beje, ne visi organai vertinami vienodai. Kaina priklauso nuo to, kaip lengva jį išpjauti ir persodinti, ar jis gerai prigis ir ar jį atidavęs donoras liks gyvas. Absoliuti dauguma teisėtai ir neteisėtai persodinamų organų – inkstai. Juos pažeidžia nesveikas gyvenimo būdas ir, pavyzdžiui, alkoholizmas. Be to, juos paprasta paaukoti ir dėl to beveik nereikia keisti savo gyvenimo būdo. Šis organas vidutiniškai atsieina apie 130 tūkst. eurų. Panašiai kainuoja kepenys. O plaučiai ir širdis yra brangiausi organai juodojoje rinkoje. Už juos prekeiviai gali paprašyti atitinkamai 350 tūkst. eurų ir net daugiau nei 400 tūkst. eurų. Ieškant donoro svarbu ne tik tai, ar jis sutinka atiduoti savo organą, bet ir tai, ar jis tiks tam, kuriam bus persodintas. Todėl kartais svarbu ne tik reikalinga kraujo grupė ar kiti rodikliai, bet ir amžius. Dėl to organų prekeivių aukomis kartais tampa vaikai, kurių organai be jų sutikimo yra išpjaunami ir parduodami pirkėjams.
Tiesa, yra žmonių, kurie patys ieško prekeivių, galinčių nupirkti jų organus. Dažniausia to priežastis – skurdas, pinigų stygius. Kai skolos bankams, bedarbystė ir badas tampa nebepakeliami, žmonės įsivaizduoja, kad gali išgyventi ir be vieno inksto ar plaučio, kad tik pagerintų savo finansinę situaciją. Štai čia ir prasideda pagrindinės apgaulės – prekybininkai sumoka sumas, kurios yra gerokai mažesnės nei žadėtos, o paskui pardavę organą donoro laukiančiam pacientui iš jo susikrauna turtus. Svarbu paminėti, kad šis verslas ypač pelningas, nes organų paklausa sparčiai auga. Anot medikų, pasaulyje daugėja žmonių, sergančių chroninėmis ligomis, diabetu, o organų donorų nėra tiek daug. Todėl nelegali prekyba organais transplantacijai tampa ne tik puikiu pajamų šaltiniu prekeiviams, bet ir vienintele galimybe turtingiesiems pratęsti savo gyvenimą.
Pirmieji pranešimai apie komercinę prekybą žmogaus organais yra 1980 m. Ir yra susiję su skurdo kamuojamų Indijos piliečių inkstų pardavimu užsienio pacientams, ypač iš Vidurio Rytų.
Nėra tikslių duomenų apie žmonių, tapusių prekybos žmonėmis siekiant paimti jų organus aukomis, skaičių Europos Sąjungoje. Vis dėlto manoma, kad 2015–2016 m. iš 18 proc. prekybos žmonėmis aukų buvo paimti organai.
Spręsdamos žmogaus organų, audinių, ląstelių įgijimo už atlygį problemą, daugelis valstybių yra teisės aktais uždraudusios žmogaus kūno ir jo dalių komercializavimą transplantacijos srityje ir nustačiusios baudžiamąją, civilinę, administracinę atsakomybę už tokio draudimo pažeidimus, taip pat bausmės numatytos už prekybą žmonėmis, siekiant paimti jų organus.
Parengė Rasa Milerytė