Vytautas Kazela
Jis neįpratęs kalbėtis su žurnalistais. Jis – alkoholikas. Nesakau, kad buvęs, nes buvusių alkoholikų nebūna. Nustojo gerti prieš 10 metų, kai niekas to iš jo nesitikėjo. Ir šio rašinio tikslas – parodyti, kad žmogus gali prisikelti iš didžiausio nuopuolio. Tai ir yra stebuklas. O juk artėjančios šv. Kalėdos – stebuklo laukimas. Tai gali įkvėpti kiekvieną, atsidūrusį panašioje situacijoje. Gal toks pats nelaimėlis, kankinamas pagirių ir neturėdamas kišenėje nė skatiko, pakels laiptinėje laikraštį ir perskaitys jo gyvenimo istoriją. Ir gal tada Dievas, išgirdęs vidinę žmogaus raudą, vėl padarys stebuklą.
Prieš pradėdami klausytis jo gyvenimo istorijos sutarkime , kad tai yra liga. Baisi liga, sunaikinanti ne tik kūną, bet ir dvasią. Todėl neminėsiu nei vardo, nei pavardės. Nenoriu, kad praeities šešėliai temdytų šio žmogaus dabar jau blaivų gyvenimą. Gal kai kas ir atpažins, bet niekada nebus tikras, kad tai jis. Gimė ir augo Utenoje. Šešiolikos metų būdamas pradėjo, kaip pats sako, išgėrinėti rimčiau. Baigęs aštuonias klases į Vilnių išvažiavo šaltkalvio-montuotojo profesijos mokytis. Jau pirmais metais „Tauro rage“ sėdėjo. „Taip ir įsivažiavau. Čia toks reikalas: kuo daugiau geri, tuo labiau į tą liūną brendi ir klimpsti. Po proftechninės išėjau į armiją. Po mokymų pakliuvau į aviacijos dalinį Latvijoje. Paskyrė dispečeriu. Pasibaigia skraidymai ir siunčia majoras spirito, naudojamo aviacijoj, atnešti. Atbudim savo ir sėdam gert. Ir taip du tris kartus per savaitę… 1984 metų gruodį atitarnavęs grįžau į Uteną. Po Naujųjų metų įsidarbinau „Spalio“ gamykloje. Po darbo su vyresniais bendradarbiais eidavome į gėrimų parduotuvę. Ir taip vos ne diena iš dienos.
Tęsinį skaitykite 2020 12 23 „Utenyje“
