Vytautas Kazela
Seniai norėjau parašyti apie žmones, globojančius svetimus vaikus. Šeimos ir vaiko gerovės centro direktorė Diana Deveikienė šeimų ir šeimynų koordinatorė Daiva Beikuvienė man pasiūlė apsilankyti Narkūnų kaime gyvenančios Valerijos Šatrovienės šeimynoje.
Kaip pasakojo Daiva Beikuvienė, Valerijos Šatrovienės šeimynoje šiuo metu gyvena septynios įvairaus amžiaus mergaitės. Šeimyna įkurta jau gal prieš dvidešimt metų, bet tik nuo šių metų rugpjūčio mėnesio Valerija Šatrovienė pagaliau turi ir pagalbininkę, kuri pagal šeimynų nuostatus vadinasi dalyvė. Smagu, kad pagalbininke tapo šioje šeimynoje užaugusi mergaitė, kuri baigė globėjų mokymus. Tai labai gerai, nes susirgus Valerijai, jai būtų nesunku kuriam laikui šeimyną paimti į savo rankas. „Kodėl mes jums pasiūlėme šią šeimyną? Čia labai gera, šilta atmosfera. Daug padeda Valerijos sūnus. Valerija niekada neatsisako priimti kitų globėjų globotų vaikų, jei įvyksta koks nors konfliktas. Jie čia greitai sušyla ir nurimsta. Su mergaitėmis kartais irgi visko būna, bet Valerija labai paprastai ir greitai su tuo susitvarko“, – sakė Diana Deveikienė.
Kiek čia to kelio nuo Utenos iki Narkūnų?! Kelios minutės, ir mes jau riedame keliuku link žalumoje ir gėlėse skendinčių namų. Pasitinka pati šeimininkė Valerija ir kviečia į vidų. Viduje tvarkinga ir jauku. Moters akyse ramybė ir gerumas.
Vaikus pradėjau globoti 1995 metais. Auginau 3 sūnus, bet labai norėjau dukros. Ir mama mane drąsino: paimk mergaitę iš vaikų namų ir turėsi dukrą, o aš vis abejojau, nedrįsau. Kartą važiuojant iš Vilniaus sustabdė dešimties metų mergaitė ir paprašė pavėžėti. Išsikalbėjom. Pasakojo, kad mama mirusi, tėtis stipriai išgeriantis, todėl ji gyvena internate. Po to bendravom telefonu. Vėliau ji paprašė, kad pasiimtume savaitgaliais. Taip jau sutapo – sūnus tuo metu dirbo Vilniuje, tai penktadieniais parsiveždavo, o pirmadienį vėl nuveždavo. Ir taip metus laiko. Per tuos metus aš ir globėjų mokymus baigiau. Taip ir įforminom jos globą. Bet supratau, kad iš jos sau dukros neužsiauginsiu. 2001 metais paėmiau metų ir aštuonių mėnesių mergytę iš vaikų namų. Dabar jai jau 24 metai. Prieš trejus metus sukūrė šeimą. Aš jiems trijų kambarių butą nupirkau Antalgėje. Pasigimdė savo vaikelį. Baigė globos mokymus ir dabar su manimi dirba. Iš kur pinigai? Dar mergaičių nebuvo, aš su jaunesniuoju sūnumi gal šimtą avių auginau, turėjom ir karvių. Kaupiau pinigus jo mokslams, o kai sūnus žuvo, už tuos pinigus du butus nupirkau.
Tai pavyko dukrą išsiauginti?
Ne vien ją. Virš dvidešimties į gyvenimą išleidau. Visos jos pas mane sugrįžta, mama vadina. Per Kalėdas ir per Velykas prie stalo susėda ir dvidešimt keturi žmonės. Ir namus žentai sutvarkė. Ir iš lauko apkalė, ir viduje viskas jų rankomis padaryta. Vienas mano sūnus Vilniuje gyvena, jis mus rečiau aplanko. Kitas čia, Utenoje, jis mums labai daug padeda. Va, kitos moterys džiaugiasi anūkais. O aš galvoju – gal bloga močiutė esu? Nes ir anūkus, ir šitas mergaites vienodai myliu. Turėjau ir tokių, kurios čia trumpai gyveno – metus, pusantrų, dvejus, tai su jomis tokio ryšio neišliko, o tos, kurios čia išaugo, kasdien pas mane atvažiuoja. Dauguma, kurioms jau dvidešimt ar daugiau, turi vaikinus – tai ir jie atvažiuoja kartu.
O jūsų pačios vaikai kaip priėmė globotines? Ar nesakė: mama, ką tu čia darai?
Nė vienas neprieštaravo. Nesakė, kad kam mama čia tiek vaikų prisirinkai. Su mergaitėmis kaip su seserimis bendrauja. Labai daug prie namų padeda. Turėjau ir berniukų. Daugumoj juos paskui į šeimas pasiėmė. Vienas iš jų iki šiol man ir mergaitėms žinutes rašo.
Suprantu, kad pas jus auga sudėtingo likimo mergaitės, sužalotomis sielomis. Kaip pavyksta su jomis rasti bendrą kalbą? Kaip atšildyti, grąžinti pasitikėjimą žmonėmis?
Negaliu nieko blogo apie mergaites pasakyti. Nežinau, kaip čia taip išeina – atveža iš kitų globėjų, kur nesutarė, o pas mane nekyla jokių problemų. Neseniai į mano kambarį užėjo neseniai pas mane gyvenanti mergaitė ir sako: aš labai tave myliu, o aš ir klausiu: vaikeli, kas atsitiko? Nieko, sako, tik aš norėjau pasakyti, kad labai tave myliu. Tada ir aš pasakiau: ir aš tave, ir jus visas labai myliu. Galvoju, kad globojamus vaikus reikia auginti ir mylėti kaip savo ir tada viskas bus gerai. Aš niekada negalvoju, kad jos yra svetimos. Jeigu jos atėjo pas mane, jeigu gyvename kartu – čia yra jų namai, ir man jos yra mano vaikai. O tos problemėlės… Jos lygiai tokios pačios kaip ir auginant savo vaikus. Blogiausia yra tada, kai iš problemėlių daromos tragedijos. Meilė visada atsiperka. Štai kovo aštuntąją gaminu valgyti, žiūriu, vienas iš būsimų žentų atvažiuoja manęs pasveikinti. Šitą pasodinu, o kitas jau suka kieman. Taip gera, taip malonu.
Jos gi nieko daugiau be jūsų neturi…
Tik pirmosios dvi mano mergaitės neturi nei tėvo, nei motinos. Kitos turi biologines savo mamas. Aš mergaites pati pas jas nuvežu, skatinu bendrauti. O čia mes esame viena didelė šeima. Domantė krikštijo mano sūnaus vaiką. Dabar Domantė prašo, kad kuris iš mano sūnų su žmona pakrikštytų jos vaikelį. Julę krikštijo mano sūnus su žmona. Domantę krikštijau aš su savo broliu. Dabar mes visi esame giminės.
Ir turbūt labai gerai, kad pas jus užaugusi mergaitė dabar ir dirba pas jus?
Pas mus su ja labai stiprus ryšys. Ji nuo mažumės man visada padėdavo. Ir dabar su savo dviejų mėnesių vaikeliu kasdien atvažiuoja, kad man padėtų.
Ką jaučiate matydama suaugusius vaikus?
Labai geras jausmas. Esu labai laiminga. Kai jos pas mane atvažiuoja, atrodo, kad ir vargo jokio nebuvo. Jos – mano vaikai.
Išeidami iš svetingų ir jaukių Valerijos namų sutikome Valerijos Šatrovienės dukrą su vaikeliu atvažiavusią padėti mamai. Sakau: gal nufotografuosiu jus abi? Jauna moteris viena ranka sūpuodama savo kūdikį prisiglaudė prie Valerijos. Prisiglaudė taip, kaip glaudžiasi dukra prie mamos. Ir stovėjo jos abi švytinčiais veidais. Važiuodami į Uteną kartu su Šeimos ir vaiko gerovės centro direktore Diana Deveikiene, šeimų ir šeimynų koordinatore Daiva Beikuviene kalbėjomės, kad čia augančios mergaitės, matydamos, kad buvę globotinės sugrįžta pas mamą Valeriją, jaučiasi tvirtesnės dėl savo ateities. Jos žino, kad ir kiek joms būtų metų, jos visada galės sugrįžti pas mamą į namus. Kad galės išsipasakoti, pasiguosti ir pasidžiaugti.
Daiva Beikuvienė sakė: „Turime keturias šeimynas. Visų šeimynų globėjai jau vyresnio amžiaus žmonės. Jauni žmonės kažkodėl nesiryžta globoti vaikų. Nors vaikų yra. Naudodamasi proga noriu pakviesti ir jaunas šeimas tapti globėjais“.
O ir aš norėčiau prie to kvietimo prisidėti: nebijokite. Jeigu jūs mylite vaikus ir sugebate dalintis meile – tapkite globėjais. Suteikite nereikalingais jų tėvams tapusiems vaikams namus, apgaubkite juos meile ir jums bus atlyginta jų meile.
Autoriaus nuotraukoje Valerija Šatrovienė su dukra
