Jau dešimt metų, kaip Ignalinoje prasmingas, įdomias ir įtraukiančias kūrybines veiklas vykdo VšĮ „Meno bangos“. Per tuos metus įgyvendinta daugybė projektų – kūrybinės rezidencijos, menininkų atminimui, įvairių žanrų pristatymui skirti renginiai ir interneto svetainė www.menobangos.lt, kurioje – tekstai apie šiuolaikinę kultūrą, pažintis su įdomiais, išskirtinio braižo meno kūrėjais, žvilgsnis į praėjusį, bet reikšmingą laiką, skaitymo skatinimo iniciatyvos ir t. t. Šiemet „Meno bangoms“ už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą skirta Kultūros ministerijos premija.
Už šių jau sunkiai suskaičiuojamų veiklų stovi vos du žmonės – Gintarė Adomaitytė ir Marius Kraptavičius. Jiedu, „Meno bangų“ įkūrėjai ir kūrėjai, rūpinasi, kad bangų siūbavimas nesustotų, kad kasmet kultūros bendruomenė būtų įtraukta į kuo įvairesnį kultūrinį vyksmą.
Apie „Meno bangų“ pradžią ir dabartį papasakojo rašytoja Gintarė Adomaitytė.
Kalbino Rasa Milerytė.
Nuotraukoje „Meno bangų“ įkūrėjai Marius Kraptavičius ir Gintarė Adomaitytė atsiima Kultūros ministerijos apdovanojimą už nuopelnus populiarinant vaikų literatūrą ir skaitymą. Nuotrauka iš Kultūros ministerijos archyvo.
Miela Gintare, šiemet „Meno bangos“ švenčia gimtadienį – dešimt metų. Kas inspiravo prieš dešimtmetį sukurti „Meno bangas“?
Jei jau visai atvirai… Kol kas to nepasakojau niekam. Viename laikraštyje perskaičiau straipsnį, kurio autorė piktinosi verslininkais, kuriančiais viešąsias įstaigas ir imituojančiais kultūrinę ar švietimo veiklą, nors iš tiesų organizuoja gražuolių konkursus. Ir pajutau, kaip kraujas kaista: kas gi vyksta, kodėl mes patys, kultūros žmonės, trypinėjame vietoje ir laukiame, kol mus kas nors kur nors pakvies, o ne patys susikuriame sąlygas? Tada ir pradėjau domėtis viešosiomis įstaigomis, skaityti dokumentus. Kurti „Meno bangas“ skatino mano nepasitikėjimas savimi – labai norėjau jį įveikti. Žinoma, rūpėjo, kad gyvenimas Ignalinoje taptų įdomesnis, gal tai ir buvo svarbiausia priežastis.
Kaip pamenate pačią pradžią? Kas buvo sunkiausia, o kas suteikdavo daugiausiai jėgų?
Visada sunkiausia yra formalioji dalis, ji tenka „Meno bangų“ vadovui Mariui Kraptavičiui. VšĮ registravimas, bandymai suvokti, kaip tie projektai kuriami ir kaip įvykdomi. Sąmatos sudarymas – juk dalijamės nedidelius pinigus, labai norisi, kad užtektų visiems. Ataskaitos rašymas, kai po patirtos euforijos nusileidi ant žemės ir savo šiltus jausmus ką tik pasibaigusiam vyksmui aprašinėji santūriais žodžiais bei įrodinėji skaičiais. Turinti jėgų ir galinti atlikti prasmingus darbus pasijutau per pirmuosius „Meno bangų“ projektus, vykusius kartu su Lietuvos audiosensorine biblioteka (tuomet Lietuvos aklųjų biblioteka). Tiesiog – buvo įdomu ir gera, tad kodėl darbų netęsti?
Per tuos dešimt metų įgyvendinote daug projektų – renginių, kūrybinių rezidencijų, straipsnių ciklų, knygos leidybą. Kurie projektai teikia daugiausiai džiaugsmo?
Man regis, Lietuvoje susiklostė nuomonė, kad Ignaliną ir „Meno bangas“ labiausiai garsina menininkų rezidencijos. Gal ir taip – šiemet vyko jau septintoji. Neslėpsiu, man gal net daugiau džiaugsmo nei rezidencijos teikia svetainės www.menobangos.lt pildymas naujais tekstai bei nuotraukomis – pačios rašytais, kitų sukurtais. Šiemet smagiai gyvenu su dviem LKT paremtais projektais – „Kultūros puslapiais“ (skirti atminčiai – iškilių žmonių ir jų svarbių darbų priminimui, dabarties asmenybių pažinimui) ir „Kultūros kryžkelėmis“, skatinančiomis diskutuoti.
Žmogaus gyvenime dešimt metų yra svarus skaičius. O VšĮ ir interneto svetainės? Kaip per tuos metus keitėsi „Meno bangos“?
Interneto svetainė tris kartus keitė savo drabužį – dizainą. Esame dėkingi Vidiškių gimnazijos mokytojai Joanai Garnevičienei už pirmąjį svetainės variantą. Vėliau svetainę atnaujino ir jos pildymu rūpinosi poetė a.a. Neringa Dangvydė. Trečiąjį „drabužį“ kūrė ir visais svetainės grožio bei naujinimo reikalais šiuo metu rūpinasi smuikininkas Raimondas Jasiulionis. O juk be grožio svetainei reikia ir proto – įdomių tekstų. Menotyrininkai dr. Dalia Karatajienė ir Vidas Poškus, rašytoja, literatūrologė dr. Jurga Žąsinaitė, rašytoja Loreta Jastramskienė, žurnalistė Vida Žukauskaitė, literatė Lina Kovalevskienė, vertėja Indrė Klimkaitė, poetai Rasa Milerytė ir Ričardas Šileika, dailininkė Vilija Visockienė ir dar gražus žmonių būrys yra ištikimi mūsų autoriai ir autorės, ne tik laukiantys mano kvietimų ir siūlymų, bet nuolat ką nors pasiūlantys patys.
Turbūt ir Ignalinos bendruomenė, vis įtraukiama į kultūrinį vyksmą, keitėsi?
Štai ir nežinau, keitėsi ji ar ne. Nežinau, ar keisis. Bet žinau, kad žmonių mažėja. Man rūpi įrodyti, kad, nepaisant to mažėjimo, noro išvykti, mes esame įdomi, anaiptol nevegetuojanti bendruomenė. Mažumas – nebūtinai blogis. Juk žinome, kaip sugeba prisidirbti didelės, imperinės valstybės, kaip kilniai geba elgtis mažosios. Bendruomenė, ateinanti į „Meno bangų“ renginius, yra ta pati, kuri lankosi bibliotekoje, kultūros centre, labiau linksta į įprastą, tradicinį meną nei į XXI a. eksperimentus ar XX amžiuje atsiradusius performanso, hepeningo, džiazo žanrus. Kyla minčių pradėti plačiau skleisti būtent XX a. meninius atradimus – tiek visko gero ir blogo tame amžiuje vyko.
Šiandien „Meno bangų“ vardas plačiai žinomas Lietuvoje. Ar nesijaučiate išaugusi Ignalinos, ar projektams šis miestas netapo per ankštas?
Miela Rasa, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad esame taip jau plačiai žinomi. Mes tiesiog čia gyvename, būname, alsuojame. Vietovėje, apsuptoje miškų ir ežerų, negali būti ankšta. Kai slegia buitis ar kitokie rūpesčiai, visada gali klajoti miškais, o juose pajunti, kaip tie rūpesčiai menkėja, kaip lieka kažkur tolybėse. Nenorėčiau keisti Ignalinos į kitą vietovę, nors simpatizuoju netoliese esančiai Utenai, Anykščiams, o kiekvieną rudenį su Mariumi iškeliaujame į Klaipėdą – dėl jūros ir dėl pajūrio kultūros. Vilniuje, beje, nepasiklystu, smagiai po jį nardau, jo gatvėse tebesijaučiu vilniete, bet gana greitai užsinoriu namo.
Išlikti įdomiam ir vis pasiūlyti ką nors naujo – nelengvas uždavinys. „Meno bangoms“ pavyksta. Kas jus veda į priekį?
Tie miškų keliai ir veda. Kai kas grįžta iš miško su nepakeliamais grybų maišais ar uogų kibirais, aš eidama miškan imu mažutėlius indus, kad šį tą vis dėlto parsineščiau. Kur kas svarbiau, kad daugybė idėjų gimsta ten – gamtoje – ir yra parsinešamos namo, bet atgula ne ant virtuvės stalo, o ant rašomojo. Kitas impulsas – mūsų nuolatiniai apsilankymai didesniuose miestuose, nenumalšinamas noras matyti parodas, spektaklius, koncertus. Gyvename prie geležinkelio – kodėl nenuvažiuoti? Traukinyje, beje, taip pat smagu svajoti ir galvoti.
Kokių bangų linkėtumėte sau, Ignalinai ir „Meno bangų“ suburtiems žmonėms ateinančiam dešimtmečiui?
Kam naujų parašytų knygų, kam vaidmenų, kam parodų, kam apgintų mokslo darbų, kam tiesiog lengvo, malonaus buvimo, jei tik tai įmanoma neramiame pasaulyje. Taikos, visų pirma jos. Tokie linkėjimai mūsų suburtiems žmonėms… O sau ir Mariui palinkėsiu per ateinantį dešimtmetį netapti bjauriais seniais burbekliais, bet priešingai – likti kūrybingais, jaunatviškais, energingais, neprarasti gebėjimo stebėti ir stebėtis, gal net stebinti. Et, daug noriu iš gyvenimo, tiesa?
