Vytautas Kazela
Šį žmogų įsidėmėjau lankydamasis Utenos Kristaus žengimo į dangų bažnyčioje. Ne tik patarnaujantį šv. Mišiose, bet ir skaitantį mišių skaitinius. Vieną kartą, rodos, tai buvo kažkokia katalikiška šventė, jis užgiedojo psalmę. Stiprus, kaip man pasirodė, operinis balsas užpildė visas bažnyčios erdves, pakylėjo visų mišiose dalyvavusiųjų širdis aukštyn. Tik neseniai sužinojau, kad dailininkas Arūnas Kučinskas ir zakristijonas Arūnas Kučinskas – vienas ir tas pats žmogus. Ir štai artėjant didžiosioms šių metų katalikų šventėms sėdime abu Utenos Kristaus žengimo į dangų bažnyčios zakristijoje ir kalbamės.
Arūno tėvai buvo tikintys. Vaikams tikėjimas atėjo, matyt, su motinos pienu. Vyresnis Arūno brolis nuo jaunų dienų patarnavo mišiose. Sulaukęs septynerių metų Arūnas įkalbėjo brolį, kad pasiimtų kartu. Taip jis pradėjo patarnauti mišiose. Sako, buvo labai geras zakristijonas Jonas Šakėnas, kuris ne tik prižiūrėjo jaunuosius patarnautojus, bet ir visko išmokė. Penkiolikmetis Arūnas jau išleisdavo zakristijoną atostogų – per tiek laiko tapo pažįstama ne tik kiekviena bažnyčios kertelė, bet aiškūs bei suprantami ir visi kiti bažnyčios reikalai.
„Man viskas labai patiko. Yra buvę metų, kai nė vienų mišių nesu praleidęs. O tapyba ir muzika atėjo bemaž tuo pačiu metu. Mokydamasis pirmoje klasėje jau brązginau gitarą, o būdamas ketvirtokas jau stovėjau scenoje ir dainavau. Pats dainavau, grojau ir kūriau dainas pagal S. Nėries, P. Širvio, kunigo Petro Markevičiaus žodžius. Su diakonu Daukniu pirmą kartą su gitaromis giedojome bažnyčioje. Buvo 1984 metų vasara. Žmonės paskui kalbėjo: „girdėjai, kaip klierikai bažnyčioje gražiai giedojo?“ Tada turbūt mane ir tuometinės struktūros įsidėmėjo. Aš tuo metu Utenos politechnikume mokiausi. Pokalbis buvo trumpas: „baigsi kolegiją ir pirmu traukiniu į Afganistaną.“
Saugumiečiai savo pažadą ištesėjo – nors politechnikumą baigiau su raudonu diplomu ir pagal to meto įstatymus be stojamųjų egzaminų galėjau studijuoti aukštojoje mokykloje – mane pašaukė į armiją. Ten ir suluošino visam gyvenimui. Dešinė koja jau prieš armiją buvo operuota. Silpnesnė. Kas tarnavo sovietų kariuomenėje, žino, kas yra „marš brasok“, kai su pilna ekipuote turi nubėgti keliolika kilometrų. Tada koja ir neatlaikė – nutrūko raiščiai. O ir medicina nebuvo pasiekusi tokio lygio, ir operacija sudėtinga – gręžė kaulus ir dėjo plastiką… Koja liko šiek tiek trumpesnė.
Didžiausia žaizda padaroma ne kūnui, o sielai. Turi turėti į ką atsiremti. Mano tikėjimas man padėjo atsilaikyti. O tikėjimą reikia nuolat gilinti, stiprinti. Man Zita Kelmickaitė sakė, kad esu šventas žmogus. Nesu šventas. Visi mes, žmonės, nuodėmingi. Šventas yra tik Dievas. Tu turi suvokti, kad esi tik žmogus – nuodėmingas ir klystantis. Kiekvienas einame savo keliu. Svarbu pripažinti savo klaidas ir gailėtis. Tam yra sakramentai, tam yra išpažintis…“
Po metų demobilizavo. Grižo iš armijos ir vėl prisiglaudė prie menų: kur kitur darbą su tokia sveikata surasi?! Bandė stoti į Dailės akademiją. Nepavyko. Bet tai nuo tapybos neatgrasė. Piešė vis daugiau ir daugiau. Piešė viską. Netgi šventuosius. Bažnytinėje dailėje – griežti reikalavimai, kurių nevalia nepaisyti. Sukūrė ir portretų. O mieliausia, kaip prisipažįsta pats dailininkas, yra peizažai. Atsirado užsakymų – žmonės tuo metu paveikslus pirko.
„Kaip tapau zakristijonu? Mano sūnus taip pat patarnavo bažnyčioje. Tai buvo metas, kai keitėsi kunigai. Dekanu tapo Juozapas Kuodis. Neteko jie tada ir zakristijono. Sūnus man ir sako: „tėti, gal tu pabandytum?“ Ir kunigai ėmė įkalbinėti. Nors laikinai. Taip jau dvylika metų zakristijonauju… viskas gyvenime kažkaip savaip susipina. Imkim kad ir muziką. Tu pats pasirenki savo sielai artimus poetų tekstus, rašai savo sielai artimą melodiją. Atlieki viską atiduodamas visą širdį. Jeigu bus kitaip – žmonės greit nuo tavęs nusisuks. Ar tu giesme, ar tu tapyba, ar tu patarnaudamas bažnyčioje – visi mes tarnaujame Dievui.
Sovietiniais metais, kai eiti į bažnyčią buvo vos ne draudžiama, patys, pats jaunimas, veržėsi patarnauti, prašydavo vargonininko, kad leistų su gitarom pagiedoti. Anksčiau per procesiją susirinkdavo apie 40 patarnautojų, aš jau adorančių ir gėlių barstytojų neskaičiuoju. Dabar patarnauti vieniems gėda, kiti atėję į bažnyčią nuo telefonų neatsiplėšia. Galvojat, kad iš manęs nesityčiojo. Nueini į mokyklą, o tavęs patarnautoju niekas nevadina. Klapčiukas, ir viskas. Dar ir šiais laikais išgirstu. Be pasiaukojimo čia nieko neišeina.
Gera, kai tave namuose palaiko. Su žmona Jolanta, kitąmet bus trisdešimt metų, kai einame kartu. Ji iš Gaidžių kaimo. Giliai tikinti. Ir jos tėvai buvo religingi. Pastaraisiais metais mes abu ir per vaikų mišias su gitaromis grojame ir giedame, – kalbėjo A. Kučinskas. – Mano sūnelis labiau prie technikos linkęs. Žinomas motoakrobatas – Lukas Skruzdė. Jis ir sceninį vardą iš bažnyčios atsinešė – buvęs zakristijonas jį skruzdėliuku vadino…“
Rankas Arūnas auksines turi. Namus pats pasistatė – pats mūrijo, pats stogą dengė, langus ir duris įsistatė. Turi visas reikiamas stakles. Ir santechnikos darbus moka, netgi šildymo katilą pasistatyti. O dar bitininkas! Nuo 1996-ųjų bitininkauja. Iš žinomo bitininko Vidmanto Kutkos pirmąją šeimą parsivežė. Sugėlė kaip reikiant. Po poros dienų paskambino dėdė ir pasiūlė medyje susispietusias bites pasiimti. Taip ir prasidėjo bitininkystė nuo keturių šeimų. Buvo ir dvidešimt šeimų. Gal tos patirties buvo per mažai, gal ir klaidų padaryta… prieš keletą metų bitynas stipriai sumažėjo. Praėjusią vasarą vėl iki 14 šeimų išaugo. Daugiau ir negalėtų plėstis, nes dabar ir bažnyčioje darbo begalė.
Zakristijonas – pirmas į bažnyčią ir paskutinis iš jos. Reikia ir krikštui, ir vestuvėms viską paruošti. Visur reikia save atiduoti. Ir tapant, ir giedant, ir patarnaujant. Bet viską atperka žmonių meilė ir pagarba.
Ar skiriasi kuo nors prieš-šventinis laikotarpis nuo kitų, ar tai ta pati rutina? Arūnas trumpam susimąsto, o paskui sako: „Negeri dalykai dedasi. Pasibaigia Vėlinės ir prasideda Kalėdos. Visur šurmulys… Tai – prekybininkų Kalėdos. Negerai jaunimui. Švenčia, šėlsta, o tikrosios Kalėdos jau jokia šventė. O juk šis laikotarpis – Advento laikotarpis. Rimties ir apmąstymų laikas…“
Klausiu, gal kažką palinkėtų „Utenio“ skaitytojams?
„Pirmiausia – ramybės. Kad nebūtų pykčio, pavydo, apsimetinėjimo. Kad mes vieni kitų negraužtume melais, apgaule. Ir neverkšlentume. Mokėtume suprasti ir atjausti. Reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra. Vienas Dievas yra teisėjas. Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė, bet nė kiek ne mažesnė šventė Jo gimimas. Gyvenkime su švente. Ir švęskime šventę tada, kada ji yra“, – sakė Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios zakristijonas, tapytojas ir dainininkas, bitininkas A. Kučinskas.
Atsisveikinome. Arūnas nuskubėjo ruoštis vakaro mišioms, o aš parvažiavau į namus. Visą vakarą gera buvo širdyje. Ir šviesu. Jokios negandos negali sugniuždyti žmogaus, turinčio didelę sielą. Ne veltui sakoma, kad duodančios rankos niekada nelieka tuščios, o save atiduodanti siela auga ir pilnėja.
Autoriaus nuotr.
