Net ir pandemijos fone diskusijos apie privalomuosius skiepus vaikams nesiliauja. Nors medikai nepavargdami aiškina, kad nėra jokio pagrindo laikyti skiepus nesaugiais (kiekvienas skiepas turi būti patikrintas klinikiniais tyrimais), netrūksta žmonių, įsitikinusių, kad skiepai gali išprovokuoti įvairias ligas. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras yra pateikęs šešių dažniausiai pasitaikančių mitų apie skiepus sąrašą, kurį sudarė JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras.
1.Dėl geresnių sanitarinių sąlygų ligos ir be skiepų išnyko.
Panašūs teiginiai labai dažnai pasitaiko prieš skiepijimą nukreiptoje literatūroje. Esą skiepai nėra būtini. Geresnės socialinės ir ekonominės sąlygos, be abejo, turėjo netiesioginį poveikį sergamumui. Geresnė mityba, gydymo antibiotikais ir kitų gydymo būdų atsiradimas padidino ligonių išgyvenamumą. Erdvesni būstai ir mažesnis gyventojų tankumas sumažino ligų perdavimą, o mažesnis gimstamumas – ligoms imliems asmenims rizikingų buitinių kontaktų skaičių. Tačiau vertinant faktinį ligų paplitimą per ilgesnį laiką lieka mažai abejonių dėl skiepų reikšmingo tiesioginio poveikio net ir mūsų dienomis. Pavyzdžiui, sergamumas tymais per daugelį metų tai kilo, tai krito, tačiau realus, nuolatinis naujų susirgimų tymais atvejų skaičiaus kritimas sutapo su tymų vakcinos skiepijimų pradžia 1963 m.
Galime paanalizuoti kelių išsivysčiusių šalių patirtį po to, kai jos leido imunizacijos lygiui nukristi. Trys šalys (Didžioji Britanija, Švedija ir Japonija) sumažino skiepijimą vakcina nuo kokliušo dėl su ja susijusių baimių. Poveikis buvo dramatiškas ir pasireiškė iš karto. Didžiojoje Britanijoje po kelerių metų buvo registruota daugiau nei 100 tūkst. kokliušo atvejų, 36 mirtys. Japonijoje maždaug tuo pačiu metu vakcinacijos lygis sumažėjo nuo 70 proc. iki 20–40 proc. Tai lėmė susirgimų kokliušu šuolį nuo 393 iki 13 tūkst. atvejų ir 41 mirties.
2. Dauguma susirgusių žmonių būna skiepyti.
Tuo norima pasakyti, kad vakcinos neveiksmingos. Išties, kai įvyksta ligos protrūkis, skiepytų asmenų tarp susirgusiųjų skaičius dažnai viršija neskiepytų asmenų skaičių – net ir kalbant apie tymų skiepus, kurių veiksmingumas naudojant pagal rekomendacijas, kaip žinia, siekia 98 proc. Šis paradoksas aiškintinas dviem veiksniais. Pirma, 100 proc. veiksmingų vakcinų nėra. Kad vakcinos būtų saugesnės nei ligos, bakterijos ar virusai yra nužudomi ar susilpninami. Dėl individualių žmogaus organizmo savybių imunitetas susiformuoja ne visiems paskiepytiems asmenims. Daugumos įprastinei vakcinacijai naudojamų vakcinų veiksmingumas siekia 85–95 proc. Antra, tokioje šalyje paskiepytųjų skaičius stipriai viršija neskiepytųjų skaičių.
3. Vakcinos dažnai sukelia šalutinį poveikį, ligas ir net mirtį, gali sukelti ilgalaikių, mums nežinomų pasekmių.
Dauguma skiepijimo sukeltų nepageidaujamų reiškinių yra lengvi ir trumpalaikiai, pavyzdžiui, tai gali būti paraudimas, patinimas skiepijimo vietoje ar lengvas karščiavimas. Dažnai po skiepijimo užtenka išgerti paracetamolio. Sunkesni nepageidaujami reiškiniai pasitaiko retai (nuo vieno atvejo tūkstančiams iki vieno atvejo milijonams dozių), o kai kurie pasireiškia taip retai, kad rizika negali būti tiksliai įvertinta. Kalbant apie vakcinas, sukėlusias mirtį, vėlgi tiek mažai mirties atvejų gali būti įtikinamai priskirta skiepijimui, kad mirties riziką sunku įvertinti statistiškai. Kiekvienas mirties atvejis, apie kurį pranešama, paprastai yra kruopščiai nagrinėjamas, siekiant įvertinti, ar jis tikrai susijęs su vakcinos panaudojimu, ir jei taip, kokia tiksliai yra mirties priežastis.
4. Difterijos, stabligės-kokliušo (DTP) skiepai sukelia staigios kūdikių mirties sindromą (SIDS).
Šis įsitikinimas atsirado dėl to, kad tam tikra gana ribota dalis mirusių nuo SIDS vaikų neseniai buvo skiepyti DTP vakcina. Iš pirmo žvilgsnio tai byloja apie priežastinį ryšį tarp šių dviejų faktų. Tačiau tai klaidinga logika: taip pat sėkmingai galima teigti, kad duonos valgymas sukelia automobilių avarijas, nes, ko gera, galima įrodyti, kad dauguma į avarijas patekusių vairuotojų per pastarąsias 24 valandas valgė duonos. Jei įvertinsime tai, kad dauguma SIDS atvejų įvyksta tuo amžiaus tarpsniu, kai vaikas skiepijamas tris kartus sušvirkščiant DTP vakciną, tikėtina, kad skiepijimas DTP vakcina prieš pasireiškiant SIDS yra tiesiog atsitiktinumas. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo atlikta keletas gerai kontroliuojamų tyrimų ir tyrėjai padarė išvadą, kad mirčių nuo SIDS, chronometriškai susijusių su skiepijimu DTP, skaičius neviršijo tikėtinų atsitiktinių mirties atvejų statistinių ribų. Kitaip sakant, tos mirtys nuo SIDS vis tiek įvyktų, net jei vaikai nebūtų paskiepyti.
5. Ligos yra beveik visiškai sunaikintos mano šalyje, todėl skiepyti vaiką nėra reikalo.
Tai, kad vakcinacija leido mums sumažinti sergamumo skiepijimu išvengiamomis ligomis lygį daugelyje šalių yra gryniausia tiesa. Tačiau kai kurios iš jų tebėra labai paplitusios (net epideminės) kitose pasaulio šalyse. Keliautojai patys to nežinodami gali atvežti šias ligas į bet kurią šalį ir, jeigu jos gyventojai neapsaugoti skiepų, šios ligos gali greitai išplisti visoje populiacijoje ir sukelti epidemiją. Be to, jei vienu metu šalyje registruojama palyginti nedaug ligos atvejų, be apsaugos, kurią teikia skiepai, jų labai greitai gali padaugėti iki dešimčių ar šimtų tūkstančių atvejų. Todėl pasiskiepyti būtina, kad apsaugotume save: net jei mums atrodo, kad tikimybė užsikrėsti viena iš šių ligų yra labai maža, vis dėlto šios ligos niekur nedingo. Pasiskiepydami apsaugome ir aplinkinius. Yra nedidelė grupė žmonių, kurie negali būti skiepijami (pavyzdžiui, dėl stiprios alergijos vakcinos sudedamosioms dalims), taip pat nedidelis procentas žmonių, nereaguojančių į vakcinas. Šie žmonės imlūs ligoms ir vienintelė viltis apsisaugoti yra ta aplinkybė, kad aplinkiniai turi imunitetą ir negali jiems ligų perduoti.
6. Vaiko skiepijimas nuo kelių ligų tuo pačiu metu sustiprina šalutinio poveikio grėsmę ir gali perkrauti imuninę sistemą.
Vaikai kiekvieną dieną patiria daugelio svetimų antigenų poveikį. Su maistu į organizmą patenka naujos bakterijos, daug bakterijų gyvena burnos ertmėje ir nosyje, o tai reiškia, kad imuninė sistema patiria dar didesnį antigenų poveikį. Esant viršutinių kvėpavimo takų virusinei infekcijai vaiką gali veikti nuo keturių iki dešimties antigenų, o anginos atveju – nuo dvidešimt penkių iki penkiasdešimties. Buvo atlikta nemažai tyrimų, kuriais vertintas įvairių vakcinų derinių poveikis, skiepijant jomis vienu metu. Šie tyrimai parodė, kad rekomenduojamos vakcinos yra tokios pat veiksmingos tiek skiepijant jomis vienu metu, tiek ir atskirai, ir kad tokie deriniai nekelia didesnės nepageidaujamo šalutinio poveikio grėsmės. Yra du praktiniai sumetimai, kodėl vaiką geriau paskiepyti nuo kelių ligų vieno vizito metu. Pirma, geriausia vaikus paskiepyti kuo anksčiau ir taip suteikti jiems apsaugą pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais, tuo metu, kai jie yra pažeidžiamiausi. Antra, skiepijimas vienu metu iškart nuo kelių ligų reiškia mažesnį vizitų pas gydytoją skaičių ir laiko ir mažiau traumuoja vaiką.
Parengė Rasa Milerytė
